Žilvinas Galimovas

„Už stalo bendraujame tiek lietuviškai, tiek rusiškai“

Žilvinui Galimovui 22 metai. Jis Seimo narės Viktorijos Čmilytės-Nielsen visuomeninis konsultantas, TSPMI 4 kurso studentas, Tinklinio asociacijos Jonavoje direktorius ir Lietuvos tinklinio federacijos teisėjas, vaikų stovyklos vadovas.

Žilvino vardas mena jūros valdovą iš lietuvių mitologijos. Tai keleto lietuviškų žodžių „žilvis, atžala, vytelė, želti“ vedinys. O jo pavardė kilusi iš musulmoniško vyriško vardo Galim – vieno iš Alacho epitetų. Išvertus iš arabų kalbos, šis vardas reiškia „išmintingas“. Žilvinas – totorių kilmės lietuvis. Jo senelį pašaukė tarnauti į sovietų armiją iš Ufos į Jonavą, į Ruklą, – jis rusakalbis totorius ir stačiatikis. „Taip, senelis buvo rusifikuotas, bet aš niekada nesu iš jo paties girdėjęs, kad jis rusas. Jis didžiuojasi tuo, kad yra totorius. Totorių kalbos jis nemokėjo; jo tėvai dar mokėjo, bet po to kalba pamažu dingo iš kasdienio vartojimo“. Totorių kalba Galimovo-jaunesniojo nebepasiekė, o rusų, pasak jo paties, dar ne visai išgaravo. Bet mūsų pokalbis vyko lietuviškai.

Senelis liko Lietuvoje, nenorėjo grįžti į Baškiriją?

Čia jis susipažino su vietine lietuve, jie susituokė, ir 1974 metais jiems gimė pirmagimis, mano tėtis. Atitarnavęs senelis su šeima grįžo į Baškiriją, į tėvynę, kur jie pragyveno metus ar pusantrų, bet močiutei ten labai nepatiko, ir jie trise sugrįžo į Jonavą.

Jonavoje jiems gimė antras sūnus, mano dėdė. 1993 metais močiutė mirė dar iki man gimstant, ir senelis panoro grįžti į Baškiriją. Bet sūnūs nenorėjo. Tėčiui tada buvo 19, o nepilnamečiui broliui apie 14-15 metų. Senelis išvažiavo, palikęs abu sūnus Lietuvoje. Mano tėtis tapo oficialiu jaunesnio brolio globėju, todėl jo ir nepašaukė tarnauti į kariuomenę. Tuomet jis nesuprato, ko neteko, bet šiandien dėl to labai gailisi. Jis labai norėjo tarnauti – turi tokį pašaukimą. Kai buvo pradėti rinkti savanoriai, jis net norėjo pabandyti tarnauti pagal kažkokią programą, bet buvo vieneriais-dviem metais vyresnis, nei reikėjo.

Aš kalbėjausi apie tai su dėde, jis labai pyksta ant savo tėvo, kad tas jį paliko. Sako, kad dėl to jis neturėjo vaikystės, neturėjo tėvo šalia. Kita vertus, aš jį guodžiau, kad dabar jis žino, kokiu tėvu nori būti savo vaikams, gali visai kitaip juos auginti.

Su seneliu dabar matotės?

Senelį mačiau tik kartą. Jis buvo atvažiavęs traukiniu iš Baškirijos ir mes susitikome. Man buvo 11-12 metų. Kartais bendraujame „Skype“, kalbamės rusiškai, ir jeigu aš porą žodžių lietuviškai pasakau, tai jis prasmę vis dar supranta. Senelis tikriausiai turėjo šiokius tokius lietuvių kalbos pagrindus.

Aš pats nesu buvęs Baškirijoje, bet labai noriu į ją nuvažiuoti. Ten gyvena dar vienas mano dėdė. Seneliui antroje santuokoje Baškirijoje gimė sūnus, jis viso labo keleriais metais už mane vyresnis. Įdomu būtų pamatyti visą tą kraštą, pabendrauti su giminėmis, bet nežinau, ar kada pavyks.

Jūsų šeimoje pasitaiko politinių nesutarimų?

Su seneliu – ne. Man patinka jo racionalumas ir kritinis mąstymas. Jis supranta, kas yra Putinas, jis tikrai ne putinistas. Man džiugu ir keista: kai žmonės tai supranta kažkur Maskvoje ar Sankt-Peterburge, tai natūralu, bet Rusijos gilumoje, kur jie gauna labai mažai informacijos…

Bet su mano dėde iš Baškirijos mes turėjome rimtą konfliktą iškart po įvykių Ukrainoje. Jis man aiškino, kad Putinas net kojos nėra įkėlęs į Ukrainą, kad Putinas nori tik padėti, suteikti humanitarinę pagalbą kenčiantiems nuo amerikiečių ukrainiečiams ir rusams, kad tai amerikiečių suokalbis prieš Rusiją, prieš Putiną, kuris nori taikos Ukrainoje.

Jis priėmė jūsų argumentus?

Neklausė visai. Aš jam aiškinau, kad yra nuotraukos, įrodymai, kaip ten važiuoja tankai iš Rusijos, visi tie „žmogeliukai“...

Praėjus metams po to pokalbio, jis buvo pašauktas į Rusijos kariuomenę ir išsiųstas, berods, į Vladivostoką. Ir jam didelė garbė tarnauti rusų armijoje, kuriai vadovauja Putinas. Jam Putinas – pasaulio gelbėtojas. Visai įmanoma, kad jis važiuotų po pasaulį gelbėti visų rusų, jei būtų įsakyta. Man iš tikrųjų keista, kad taip gali būti, senelis viską supranta, o sūnus… Mes kaip tik diskutavome universitete šia tema, kad jaunimas pasiduoda Putino retorikai ir yra taip nusiteikęs, kodėl tai nutinka.

Ir kodėl?

Čia mes apie tai galime laisvai kalbėti, o ten vis tik pavojinga. Jeigu koks jaunas žmogus kažkur prasitars, mokykloje ar kur kitur, jam gali baigtis bloguoju. Ir senelis tai, matyt, supranta. Galbūt jis priėmė sprendimą namie nekalbėti apie šiuos dalykus. Tuomet viskas logiška. Sakykim, tie 18-mečiai, kurie valdžioje matė tik Putiną, jiems šie dalykai atrodo normalūs, nes jų šeimose šia tema nekalbama, vėlgi iš baimės. Toks gali būti atsakymas į klausimą.

Rusijos žiniasklaida skelbia, kad amerikiečių ir lietuvių žiniasklaidos yra propagandinės. Todėl jomis ir netikima. Iš tiesų Rusijoje televizija turi didesnę įtaką nei Lietuvoje. Ten jie gali patikėti bet kuo. Parašei, kad Lietuvoje vokiečių tankas padarė avariją ir sužeidė keletą vaikų, ir viskas, visi tiki.

Kai persikrausčiau mokytis iš Jonavos į Vilnių, bendrabutyje nebuvo televizoriaus, ir supratau, kad man jo nereikia. Poreikiui esant įjungiu internetą, pavyzdžiui, futbolo čempionatą pasižiūrėti.

Neboikotavote dėl politinių priežasčių?

Aš labai mėgstu futbolą, kaip bebūtų gaila, kad čempionatas vyko Rusijoje, negalėjau boikotuoti. Man skaudu dėl to, kad taip nutiko, bet racionaliai vertinant, galiu nuo to atsiriboti.

Jūsų mama lietuvė?

Taip, iš Dzūkijos. Iš jos pusės, kiek žinau, visi lietuviai. Jie gyveno Šveicarijos kaime, Jonavos rajone. Niekada nesu girdėjęs, iš kur mūsų rajone Londonas, Paryžius, Venecija… Jie su tėčiu susipažino 1995 metais Jonavoje. Tėtis dirbo suvirintoju vienoje Kauno įmonėje ir po šiai dienai ten dirba. O mama 1995 metais baigė mokyklą ir vasarą dirbo kioskelyje. Paprastas kioskelis – bandelės, laikraščiai, gėrimai ir kita, ir tėtis jai kartais atnešdavo pietus, taip jie ir pradėjo bendrauti.

O mano močiutė, tėčio mama – iš Jonavos, ir aš manau, kad jos giminėje, pasikapsčius giliau būtų galima atrasti žydiškų šaknų. O gal ir ne taip giliai, nes tik po II pasaulinio karo situacija pasikeitė. Iki tol Jonava buvo žydiškas miestelis. XIX amžiuje 95 procentai jos gyventojų sudarė žydai. Jonava buvo štetlu. Manau, kad daugelis kilusių iš Jonavos gali turėti žydiškų šaknų. Mes tikrai nerastume nei vieno žmogaus – gryno lietuvio nuo LDK laikų, nes net LDK grynų lietuvių nebuvo.

O kur jums tenka kalbėtis rusiškai?

Šeimoje mes bendraujame lietuviškai, bet pas tetą, ar močiutės sesę iš tėčio pusės mes dažnai kalbamės rusiškai. Kai buvau mažas, dažnai leisdavau pas ją laiką, kai tėvai kažkur išvažiuodavo, ir tiesiog mėgdavau ją aplankyti savaitgaliais. Su ja pačia kalbėdavau lietuviškai, nes ji lietuvė, bet jos vyras – rusas, atvykęs į Lietuvą panašiai, kaip ir mano senelis. Jis etninis rusas ir stačiatikis. Daug metų praleido Amerikoje, bet grįžo. Sakė, kad ten tik dirbi ir tiek. Lietuviškai jis visai nekalba, taigi su juo bendraujame rusiškai. Juokingiausia, kad jis angliškai nemoka. Man keista, kaip jis išgyveno JAV. Be lietuvių kalbos jis irgi kažkaip išsiverčia. Kai buvau mažas, tėvai tarpusavyje kalbėdavosi rusiškai, kai norėjo, kad nesuprasčiau apie ką kalbama. Taigi aš augau aplinkoje, kur teko girdėti rusų kalbą.

Mūsų giminė maišyta: ir totoriai, ir lietuviai, ir rusai. Ir po šiai dienai, nors dabar rečiau matomės, visada susitinkame per katalikų Kalėdas ir Velykas. Rusiškų švenčių nešvenčiame. Už stalo bendraujame tiek lietuviškai, tiek rusiškai.

Jonavoje daug rusakalbių?

Jonavoje rusakalbių nemažai. Kokios jie tautybės – sunku pasakyti. Kai vyko gyventojų surašymas, tai 80 procentų pareiškė esą lietuviai, bet tai neparodo viso paveikslo. Aš, sakykim, pagal tautybę esu lietuvis su totoriškomis šaknimis. Tad etniškai skirtingų žmonių turėtų būti nemažai. Mes turime sentikių bendruomenę, protestantus, stačiatikius. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, kai kurie žmonės išvažiavo su Sovietų armija. Ir ne tik kariškiai, bet ir inžinieriai, dirbę „Achemoje“, buvusiame „Azote“. Bet kažkas vis tik liko.

Apskritai gana nemažai žmonių Lietuvoje kalba tik rusiškai ir kažkaip išgyvena. Gal dėl to, kad Lietuvoje daug kas moka rusų kalbą. Bet dirbant su jaunimu, kurie rusų kalbos nemoka ir nesupranta, lietuvių kalba reikalinga.

Pastebėjau, kad mano giminaičiai, kalbantys tik rusiškai, užsidaro savo kupole, žiūri rusiškas naujienas, su jais apie politiką jau nediskutuojame, nes jei pradedame, tai galime ir susimušti.

Kai žiūri rusišką televiziją visą dieną, ir per kompiuterį skaitai rusiškus portalus, tai ir pradedi galvoti, kaip mano dėdė iš Baškirijos. Jie tampa uždarais, nebendraujančiais žmonėmis. Čia ir slypi bėda. Jeigu šie žmonės įsitrauktų į socialinį gyvenimą, daugelis jų imtų visai kitaip mąstyti. Aš nežinau, kaip tai padaryti. Iš tikrųjų tai didelė mūsų pačių problema. Pirmą žingsnį turėtų žengti jų giminaičiai. Bet kiek žinau pagal savo situaciją, šios pastangos kol kas bevaisės. Reikia susėsti ir diskutuoti, kaip juos įtraukti.

Kas yra tapatybė?

Mano tapatybė kuriama kraujo ryšių. Žinau, kad mano senelis totorius, kas tai pat reiškia, kad ir aš tų šaknų turiu, ir tapatybė mano iš dalies totoriška, nes jis ne kažkieno kito, bet mano senelis. Žinoma, save laikau labiau lietuviu, nei totoriu, visada prisistatau kaip lietuvis, o totoriškos šaknys yra būtent papildomos. Aš tuo didžiuojuosi. Visada juokauju, kodėl taip mėgstu koldūnus? Mums su tėčiu koldūnai – geriausias maistas. Anksčiau gamindavome kartu, dabar nelabai, bet būtų įdomu prie to grįžti. Kartais gal ir liūdna dėl to, kad aš nepadariau tiek, kiek galėjau, idant išsaugočiau totoriškas šaknis, bet manau, kad ateityje ką nors padarysiu.

Svarbi žmogaus tapatybės išraiška – jo vardas ir pavardė, kurias mes naikiname (turimas omenyje klausimas apie nelietuviškų pavardžių rašymą asmens dokumentuose su nevartojamomis lietuvių kalboje dvigubomis priebalsėmis, „w“ raide ir pan. – red.), ir tai būtina taisyti. Man apskritai nesuvokiama, kaip galima darkyti vardą, pavardę? Tai nenormalu. Tikinama, kad šie dalykai būtini lietuvybės išsaugojimui, bet manau, jog jie nekelia jokios grėsmės. Kieno tai interesas, nebent valdžios – neva, aš net tavo vardą galiu pakeisti... Nematau problemos, ir jei ant mano namo gatvės pavadinimas bus parašytas ir lietuviškai, ir lenkiškai. Atsiminkime istoriją: pats Gediminas visų tautybių žmones pakvietė atvykti į Lietuvą ir užsiimti amatais. Esmė slypi ne tautybėse. Ar mes norime kartu kurti valstybę, kurioje gera gyventi?– štai kur esmė. Ir man asmeniškai arčiau širdies lenkai, rusai, totoriai, žydai ir kiti, kurie nuoširdžiai puoselėja mūsų valstybę, nei tie lietuviai, kurie burba, eina į gatves ir šaukia „Lietuva lietuviams“, ir nieko gero valstybės labui nedaro. Ne tautybė nulemia tavo požiūrį.

Kokia yra Lietuvos Seimo tautinė sudėtis?

Geras klausimas. Atmetant labai ryškią lenkų frakciją, kuri, beje, reprezentuoja ne lenkus, bet Kremlių, apie visus kitus sunku pasakyti. Pagal pavardes atrodo, kad dauguma – lietuviai, bet kas kokio kraujo turi? Yra Gentvilų šeima iš Klaipėdos, gal jie turi vokiškų šaknų? Nė kiek neabejoju, kad yra rusų kilmės Seimo narių. Turime, pavyzdžiui, Ritą Tamašiūnienę, pavardė lietuviška, ir jeigu nežinotume, kad ji iš lenkų frakcijos, tai ir nepamanytume, kad ji lenkė. Yra Emanuelis Zingeris, žydas. Skirtingos tautybės. Svarbiausia, kad Seimas pats suvoktų, kad jie kultūriniu ir etniniu atžvilgiu labai skirtingi, ir tada norėtų išsaugoti kitų žmonių etniškumą. Kai jie tai supras, viskas bus gerai.

Jūs pasiruošęs tarnauti kariuomenėje?

Daugiau naudos Lietuvos valstybei aš asmeniškai galiu atnešti kažkur kitur, nei kariuomenėje. Dabar paplitusi tokia nuomonė, kad jeigu tu kariuomenėje, tai tarnauji Lietuvai, saugai jos suverenitetą ir taip toliau… Bet tarnauti Lietuvai galima skirtingai. Visada sakiau ir sakysiu, kad tarnavimas kariuomenėje nenulemia patriotiškumo lygio ir tikrai nenulems. Ir jeigu tu netarnauji, tai nereiškia, kad nemyli Lietuvos arba myli Putiną.

Vieni eina tarnauti į kariuomenę, nes laiko tai tarnavimu Lietuvai, kiti – nes jiems tai patinka. Ir atvirkščiai: vieni neina tarnauti, bet jie myli Lietuvą ir yra tikri jos patriotai, ir yra tokių, kurie nėra patriotai, ir nenori į kariuomenę, – jų nepriversi. Tie, kurie nenori, bet yra patriotai, iš tikrųjų sukurs daugiau pridėtinės vertės dirbdami kitus darbus Lietuvai. O tie, kurie nėra patriotai ir nenori tarnauti, net jei juos priversi, Lietuvos nepamils, nes patriotizmo prievarta neišugdysi. Man labai nepatinka šiuolaikinė šauktinių sistema: arba šaukiam visus po 12 klasės, ir vyrus, ir moteris, arba nieko, vien savanorius. Nes loterijos principas – nenormalus. Mano manymu, savanorių tarnyba – pati geriausia. Kokia nauda iš prievolės? Neduok dieve, karas. Pasiims toks ginklą ir galvos ne apie tai, kad reikia ginti tėvynę, o apie tai, kaip išsaugoti savo kailį. Ir viskas. Tai kokia tokios kariuomenės prasmė?

O kuo jūs norėtumėte užsiimti?

Mane visada traukė nacionalinė politika, ir aš labiausiai noriu gyventi ir dirbti, kažką daryti Lietuvoje. Vietinėje savivaldoje, vyriausybėje, ministerijoje.

Pavyzdžiui, tapti prezidentu?

Prezidentu? Laikas parodys. Apskritai, toks yra mano tikslas. Man visi sako: „Oi, labai jau tu aukštą tikslą sau išsikėlei!“. Bet kadangi aš svarstau apie politinę karjerą, tai ir apie šią perspektyvą galvoju. Jei keliesi sau labai aukštus tikslus, tai labiau stengsiesi jų pasiekti.

Kas yra jūsų autoritetai politikoje?

Jų tik du. Tai Kazys Grinius ir Valdas Adamkus. Kiti – tiesiog sektini pavyzdžiai. Man labai imponuoja šių žmonių nuoširdumas. Dabar labai lengva skirti savo gyvenimą Lietuvai, o tada tu rizikuodavai gyvybe. Šie žmonės iš tiesų norėjo kurti laisvą valstybę, kurioje žmonės galėtų sugyventi labai draugiškai, labai laisvai. Tarpukariu, suprantama, laisvės suvokimas buvo kitoks. Bet jeigu paimtume tarpukario pradžią ir įvairias Griniaus reformas – tai buvo pagarba tautiškumui, dėl to Smetona ir įvykdė savo perversmą. Grinius nediskriminavo rusų tik todėl, kad jie rusai. Nors buvo kuriama tokia realybė: jei rusas – tai iškart priešas, sąmokslininkas, galvojantis kaip čia okupavus Lietuvą.

Man atrodo, kad Adamkus irgi yra labai nuoširdus žmogus. Amerikoje jis gyveno gerą gyvenimą, turėjo gerą darbą, namus. Kurių galų jam reikėjo grįžti ir lįsti į šitą politinį mėšlą? Bet jis grįžo. Asmeniškai bendrauti su juo man, deja, nėra tekę. Teko bendrauti su Vytautu Landsbergiu, jis taip pat neeilinė istorinė asmenybė, paliko didžiulį įspūdį. O Adamkų labai norėčiau sutikti, dar nebuvo progos, bet, tikiuosi, dar atsiras.

Pasaulio istorijoje yra ir kitų politikų, kurie man imponuoja, bet autoritetai – tik šie du. Man labai patinka, Čerčilio darbai, patinka Merkel, Markas Rutte.

O aš žaviuosi Estijos prezidente!

O, taip, Estijos prezidentė nuostabi, tikrai! Mane keri jos paprastumas. Kai Kersti Kaljulaid buvo ką tik išrinkta, aš iškart pastebėjau, kad socialiniuose tinkluose jos nuotraukos labai paprastos, jose ji ne tokia, kaip pas mus paprastai mėgstama: jei jau politikas, tai užspęstas į tam tikrus rėmus. Jai pavyksta būti ir puikia politike, ir puikiu žmogumi. Ji paprasta, linkusi bendrauti, niekuo neišsiskirianti. Politikai neprivalo būti susireikšminę, kostiumuoti ponai. Jie tiesiog mūsų atstovai, kurie turi būti kartu su mumis bendruomenėje, o ne kažkur užsidarę ir pasislėpę. Apskritai Estija yra labai geras beveik 30 metų progreso, išėjus iš sovietinės santvarkos, pavyzdys.

Kokia yra moters pozicija Lietuvos politikoje?

Nevertinu žmonių pagal lytį. Nereikia skaičiuoti, kiek yra vyrų ir kiek yra moterų politikoje, reikia vertinti jų kompetencijas. Seime dirba nekompetetingi vyrai, kurie neaišku ką ten veikia, taip pat ir nekompetetingos moterys, kurios tik sėdi ir maigo mygtukus. Vyrų, tiesiog maigančių mygtukus procentas Seime yra didesnis nei moterų. Kvotų aš nepalaikau. Turėjome tokį atvejį: buvau Liberalaus jaunimo organizacijos narys, rinkome tarybą ir iš 13 narių 11 buvo išrinktos merginos. Niekam nereikėjo jokių kvotų. Mes rinkome žmones pagal kompetencijas, o ne pagal lytį. Bet tiesa, kad moterys labiau kreipia dėmesį į moterų teises. Todėl mes iki šiol neratifikavome Stambulo konvencijos.

O koks lietuvių politiko nuoširdumo lygis?

Aš viliuosi, kad nuoširdumo lygis politikoje pasikeis, nes žmonės labai jaučia, kas yra nuoširdus politikas, o kas ne. Mes visi puikiai žinome – kiekvienas žmogus gali klysti, visi mes žmonės. Bet jei tu pripažįsti savo klaidą, jei tu iš tiesų nori kalbėtis su žmonėmis ir priimti geriausius sprendimus, žmonės tai pajus.

Rusiška pavardė jūsų universitete sukelia tam tikrus išankstinius įsitikinimus prieš žmogų?

Mūsų kurse mokosi vaikinas su rusiška pavarde. Tiesa, nežinau, ar jis rusas. Ir jokių problemų nekyla. Visi bendraujame. Galiausiai, sprendžiant iš mano pavardės, aš rusas, bet nė karto dėl to nėra kilę problemų. Apskritai mūsų valstybėje išankstinis nusistatymas iš tiesų yra labai gajus. Ir ne tik kalbant apie žmonių tapatybę, bet ir orientaciją ar įsitikinimus. Aš esu liberalas ir dažnai sulaukiu įvairių replikų dėl to, jog palaikau tos pačios lyties žmonių teisę į santuoką.

Per Seimo rinkimus, klausiau kandidatų iš Jonavos apie vienalytes santuokas. Niekas nepalaikė, net liberalų kandidatas. Vienintelis socialdemokratų kandidatas pareiškė, kad galima būtų svarstyti partnerystę, bet ne santuoką. O visi kiti – vienareikšmiškai ne. Tai apie ką tada kalbame?

О aš visada pateikiu tokį argumentą: ar tau patiktų, jeigu tau neleistų mylėti tą žmogų, kurį nori? Jeigu būtų atvirkščiai, vyras būtinai turi vesti kitą vyrą, moteris – kitą moterį, o tau norisi kitaip? Juk tikrai nepatiktų. Mes negalime nurodinėti žmonėms, ką jiems daryti. Tai jų gyvenimas.

Ir kokią dabar turime situaciją dėl lytinio švietimo. Pavyzdžiui, pas mus mokykloje, kaip ir daugelyje kitų, jį vedė tikybos mokytojai. Kai aš mokiausi, tai buvo pasirenkamasis dalykas 11-12 klasėje. Aš jo nesirinkau, nujaučiau, kas ten bus dėstoma, o po to įsitikinau: seksas su prezervatyvu – blogai, seksas – tik po vestuvių, ir kitos kvailystės. Aš lankiau tikybos pamokas, ir mane ištiko didžiausias šokas, kai 10 ar 11 klasėje, per Tolerancijos dieną, lapkričio 16-tą, mokytoja įjungė mums video apie toleranciją ir klausia: „Sakykite, koks čia yra vienas blogas dalykas? Na, žinoma, tolerancija homoseksualumui“.

Neseniai praėjo jubiliejinis „Sąjūdžio“ suvažiavimas, 30 metų, ir Vilniaus universtiteto magistrantas Vytautas Vyšniauskas susilaukė gausių plojimų už kalbą, kurioje jis griežtai pasmerkė jaunąją kosmopolitų kartą ir globalios Lietuvos idėją. Stalinas, beje, irgi kosmopolitų nemėgo. Iš kur tai atėjo?

Man iš tiesų ta kalba paliko labai klaikų įspūdį, aš tikrai nesitikėjau, kad tai išgirsime. Bet pažiūrėkime, turime įvairių signatarų: Paulauską, Radžvilą, jie visą laiką skleidžia tą keistą požiūrį, iš tikrųjų priešinantį tautinę valstybę ir globalią Lietuvą su jos tarptautiniais ryšiais. Bet tu negali nebūti globalus, nes pasaulis yra vienas. Mes pasauliui atviri ir ekonomiškai, ir per įvairias programas. Negali užsidaryti tarp keturių sienų. Kas būna, kai valstybės užsidaro? Na, Šiaurės Korėjos pavyzdys. Ir Putinas. Ar tai sektini pavyzdžiai?

Ar pakankamai dėmesio Lietuvoje skiriama kitų tautinių bendruomenių paveldui?

Man pikta, kad mes Jonavoje neišsaugojome žydų palikimo. Kaip jau ankščiau minėjau, Jonava buvo žydų miesteliu. Žydai pastatė tiltą, mokyklas, rūpinosi, kad miestas klestėtų. Buvo 7 sinagogos, kurias visas per karą sugriovė, išskyrus vieną, kurioje dabar sandėlis. Pastatas pūva, nieko nedaroma, kad jis būtų sutvarkytas. Žydų kapinės užžėlusios. Apie sinagogą man yra tekę kalbėtis su meru – per didelės išlaidos. Jis geriau suremontuos darželį, atnaujins kiemą, nei leis pinigus sinagogos restauracijai. Nors ji galėtų tapti turistiniu objektu.

Mes deramai neįamžinome Grigorijaus Kanovičiaus (gimęs 1929 m. Jonavoje, rašytojas, dramaturgas, vertėjas, scenaristas ir režisierius, 1993 m. emigravo į Izraelį) palikimo. Taip, jam buvo suteiktas garbės miestiečio vardas, bet kas iš to? Reikia pripažinti, kad apie jį visgi imta daugiau šnekėti jo sūnaus pastangomis: štai, yra toks žmogus, parašęs puikų romaną apie Jonavą „Miestelio romansas“. Taip gražiai parašyti apie miestelį! Nežinau, tikriausiai kiekvienas Jonavos moksleivis turėtų perskaityti tą kūrinį mokykloje. Galų gale Kaune, Laisvės alėjoje neseniai atidarytas paminklas Janui Zvartendijkui, olandui, kuris Kaune gelbėjo žydus. Paminklas visiškai šiuolaikinis, nepriklauso monumentams, kuriuos pas mus mėgstama statyti, ir kurie yra laikomi neva labai gražiais. Gyvenimas keičiasi. O kada keitėsi mokyklinės programos? Nuo to ir reikia pradėti.

Moksleiviai galėtų daugiau tyrinėti gimtąjį kraštą?

Suprantate, kur slypi bėda, moksleiviai 12 metų ruošiasi egzaminams. Ne gyvenimui, bet egzaminams. O kai mokykla pradės ruošti gyvenimui, tada galima bus pažinti kraštą, užsienio ir Lietuvos literatūrą, lietuvius, gyvenusius užsienyje, užsieniečius, gyvenusius Lietuvoje. Išvysime daug įvairių, plečiančių akiratį dalykų. O dabar ruošiamasi egzaminams. Egzaminus reikia panaikinti. Tiesiog imti ir išbraukti juos!

Kaip jūs atėjote į tinklinį?

Visiškai atsitiktinai. 2008 metais tėtis nusivedė mane į garažą kilnoti štangų. Man tada buvo 12, ir man tai tapo tikra tragedija. Nekenčiu štangos kilnojimo. Ir tėtis vasaros pabaigoje man pasakė: „Jei pradėsi sportuoti ką nors kitą, tai galėsi nevaikščioti su manimi į garažą...“. Man akys ant kaktos iššoko – reikia kažką daryti. Sėdžiu matematikos pamokoje, dalinuosi išgyvenimais su suolo draugu… Nelabai geras pavyzdys: per matematikos pamoką reikia mokytis matematikos, ne apie sportą kalbėtis, o ką daryti? Atsisuka kitas draugas, kuris nugirdo mūsų pokalbį, ir sako: „Tai ateik pas mus į tinklinį“. Aš buvau labai skeptiškai nusiteikęs, bet nutariau pabandyti. Atėjau ir po pirmos treniruotės nebeišėjau. O dabar žaidžiu, teisėjauju, vadovauju, darau viską tinklinyje, kas tik įmanoma. Sportas man davė daug gyvenimiškos patirties, supratimą, kad „beveik nesiskaito“.


Kita istorija:

Monika Lipšic