Robert Duchnevič

„Mes galime išrinkti nelietuvį prezidentą“

Robertui Duchnevičiui 26-eri, jis tvirtų įsitikinimų socialdemokratas, o taip pat ir teisininkas bei gaisrininkas-savanoris. Įstojo į Lietuvos socialdemokratų partiją ir jau po 3 metų tapo partijos Vilniaus rajono skyriaus vadovu, pateko į partijos prezidiumą. Robertas – Vilniaus rajono savivaldybės tarybos narys, šiuo metu ruošiasi 2019 metų savivaldybių bei 2020 metų Seimo rinkimams. Jaunasis politikas tikisi, kad nuo seno lenkiškų Lietuvos rajonų, Vilniaus ir Šalčininkų, savivaldybės, kur įsitvirtinusi vietinė lenkiška konservatyvių vertybių partija, jau po kelių metų taps labiau socialdemokratiškomis.

Per visą beveik 2 valandų pokalbį, Robertui Duchnevičiui prireikė vienintelės, beveik 8 sekundžių pauzės atsakyti į klausimą, ar galėtų neetninis lietuvis tapti Lietuvos prezidentu. Jo atsakymas vis dėlto teigiamas, bet su viena sąlyga.

Robertas pasakoja apie save, gimtąjį miestą, savo rajono problemas, politines ambicijas, oponentus ir pirmtakus:

Sportas ir charakteris

Aš gimiau Kabiškių kaime, netoli Nemenčinės. Ir dabar ten praleidžiu nemažai laiko. Esu vienturtis sūnus, bet neišlepęs, negodus ir moku dalintis. Lankiau lenkišką mokyklą Nemenčinėje. Ten pat baigiau Konstanto Parčevskio gimnaziją. Tai buvo toks vietinis dvarininkas, lenkų sukilimo prieš carinę Rusiją dalyvis. Gimnazija pavadinta jo vardu maždaug prieš 10 metų.

Paauglystėje daug sportuodavau: futbolas, lengvoji atletika, po to daugiau svarmenų – sporto salė. Svarbiausias vis tik buvo ir iki šiol yra futbolas. Žaidžiu su draugais, pažįstamais, dalyvaujam kartais mėgėjiškuose turnyruose. Dabar labai daug nesportuoju, prisibijau traumų.

Dažnai važinėdavau į Vilnių, į futbolo treniruotes, buvau „Vėtros“ saugu. Paskutiniais metais Nemenčinės stadione vietoj vejos visur buvo likęs tik smėlis. Jį neseniai renovavo, patiesė gerą dirbtinę dangą. Pastatė visą kompleksą. Labai gražus šiuolaikiškas stadionas, tiesa, neatitinka tarptautinių standartų, rimto futbolo čempionato ten nesuorganizuosi – per mažas. Reikėtų statyti naują.

Anksčiau skaitydavau nedaug, dažniau sportuodavau. Sportiniai komandiniai žaidimai mane išmokė dirbti komandoje, bendrauti su žmonėmis: išklausyk kitą žmogų, tavęs išklausys, susipyksi su kuo nors, įsižeisi ir t.t…

Apie gimtąjį miestą

Mes lenkai. Mama taip pat iš Kabiškių, vėliau gyveno Nemenčinėje, tėvas gimė Paberžėje. Žinote, Lietuvoje buvo daug žydiškų miestelių. Nemenčinėje taip pat gyveno daug žydų. Dabar čia tikriausiai visai jų neliko. Apleisto kino teatro „Taika“ vietoje, berods, juos ir šaudė. O miške yra žydų kapinės. Pakeliui į Vilnių stovi paminklas. Ir tame kelyje įvyko labai daug baisių avarijų, dabar jį suremontavo. Esu prietaringas, kartais susimąstau, gal dažni kraupūs eismo įvykiai kažkaip susiję su žydų tragedija?

Kas aš?

Namie mes bendraudavome lenkiškai. Neatsimenu, kaip išmokau lietuvių kalbą. Kai pradėjau lankyti mokyklą, palyginus su kitais vaikais jau visai gerai kalbėjau lietuviškai, nors namuose lietuviškai nebuvo kalbama. Dažnai žiūrėdavau televiziją, gal taip ir išmokau. O rusų kalbą – savaime. Rajone nekalbama grynąją lenkų kalba, vienas žodis sakomas lenkiškai, kitas rusiškai… Nemenčinėje gyvena daug rusakalbių žmonių, su jais bendraudavau. Ir vaikystės draugas rusakalbis. Ir rusiški TV kanalai. Mokykloje mokiausi rusų kaip antros užsienio kalbos, pirma buvo anglų. Mokytis rusų šiaip, net patiko.

Manau, jog esu ir lietuvis, ir lenkas. Lietuvos lenkas. Taip susiklostė pabaigus aukštąją mokyklą. Mokiausi Riomeryje, iš pradžių Kaune, po to Vilniuje, studijavau verslo teisės magistrantūroje.

Lietuvoje į lenkus žiūrima ne taip

Po mokyklos daug bendravau su žmonėmis iš visos Lietuvos. Pas mus, Nemenčinėje negyvena tiek daug lietuvių. Supratau, kad jie nepažįsta lenkų. Anksčiau Lietuvoje per televiziją dažnai rodydavo konfliktus, kai, tarkim, partijos „Lenkų rinkimų akcija“ lyderis Valdemaras Tomaševskis pareikšdavo, kad mūsų situacija čia labai bloga. Žvelgdami į jį daugelis žmonių, matyt, ir susidarė nuomonę, kokie lenkai gyvena Vilniaus rajone, nors neturėjo su jais kontaktų, nebendravo. Man buvo svarbu įtikinti žmones, kad tai yra netiesa, kad mūsiškiai irgi OK, normalūs žmonės. Pagal regionus negaliu vertinti, kas geresni, kas blogesni, skirtingų žmonių būna.

Mano socialdemokratai

Kai mokiausi Kaune, subrendau kaip asmenybė. Kai atvykau į Vilnių, jau buvau gana tvirtų socialdemokratinių pažiūrų. Tuomet išgyvenau pokyčių, apsiprendimų laikotarpį, pradėjau ieškoti, kur galiu realizuotis, kad ir visuomenei būčiau naudingas, ir pačiam būtų įdomu. Tada supratau, kad politika būtent man. Galiu ištisas naktis ties tuo praleisti. Man tai daugiau nei darbas, aš tuo gyvenu. Ieškojau, žiūrėjau, skaičiau… Ir Markso „Kapitalą“ perskaičiau. Po to Steponą Kairį. Jis buvo tarpukario lietuvių socialdemokratas, pats žymiausias, mes ir dabar dar jį prisimenam. Labai blogai, kad lietuviška socialdemokratinė mintis šiandien siejama vien tik su komunizmu. Lietuvių socialdemokratai labai daug prisidėjo prie valstybingumo atkūrimo. Mokykliniuose vadovėliuose nieko panašaus neatsimenu… Istoriją, beje, mokykloje mėgau labiausiai. Reiktų labiau sudominti žmones savo valstybės istorija, nes panašu, kad ir moksleiviai Lietuvos istorija, palyginus su pasaulio, nelabai domisi.

Itin svarbu pabrėžti, jog tarpukariu Lietuvoje buvo socialdemokratinė mintis! Ir signatarų socialdemokratų būta. Lietuvos šimtmetis – puiki proga tuos dalykus prisiminti. Pavyzdžiui, spauda neseniai rašė apie du brolius Narutavičius iš Telšių. Jie taip pat buvo Lietuvos lenkais ir vienas jų tapo pirmuoju Lenkijos prezidentu (lenk. Gabriel Narutowicz – pirmasis Lenkijos prezidentas, užėmė postą viso labo 5 dienas, 1922 metų gruodžio 11-16 d. Jo vardu Varšuvoje pavadinta aikštė – red.), o kitas (lenk. Stanisław Narutowicz — lietuvių teisininkas ir politinis veikėjas) tapo Nepriklausomybės Akto signataru, jis laikėsi socialdemokratinių pažiūrų. Toli gražu ne viskas liudija, kad dešinieji prie valstybės atkurimo prisidėjo labiau – visi dirbo, ir apskritai, tuometinė valdžia, mano manymu, valdė protingai. Dabar vėl turime tai pasiekti. Tiesiog sugriuvus sovietų režimui, kai visi vėl susiskaldė į skirtingas partijas, iškilo buvusi komunistinė Brazausko partija (Algirdas Brazauskas – Lietuvos Respublikos prezidentas (1993-1998), Lietuvos Respublikos ministras pirmininkas (2001-2006)), ir dabar visi su ja tapatina socialdemokratus. Išeina, kad ir mus sieja su komunistais, bet tai netiesa. Naujasis partijos pirmininkas Gintautas Paluckas kalba apie skandinavišką socialdemokratiją, kurią jis ir siekia kurti. Mes visi manome, kad toks modelis mūsų žmonėms labai reikalingas. Nesakau, kad dešinieji yra blogi, tiesiog reikia politinių jėgų pliuralizmo. Jeigu nėra pusiausvyros, ir viena ir kita pusė nukrypsta į radikalizmą, kas yra blogai.

Socialdemokratija tai tokia ideologija, kuri palaiko silpnuosius. Kas tie silpnieji? Tai studentai, pensininkai, mokytojai, apskritai, visi dirbantieji. Dabar į socialdemokratus žiūrima, kaip į tuos, kurie savo verslų atsidarė…

Žinote, kodėl man patinka socialdemokratija kaip idėja? Мan patinka protestai, mitingai. Mūsų žmonės pakankamai pilietiški, bet bijo. Aš manau, kad socialdemokratai galėtų parodyti, kaip reikia ginti savo teises, nes pati ideologija paremta maištu, pokyčiais.

Partija prisikels. Nuo 2020 metų, manau, ji bus žymiai stipresnė. Gintautui pavyks įgyvendinti tai, ką jis suplanavo.

Prezidento tautybė

Mes galime išrinkti prezidentą nelietuvį. Bet jam atiteks sunkesnė dalia žvelgiant iš šios dienos perspektyvos. Tai ir yra tas pasiskirstymas, kurį reikia nugalėti. Aš asmeniškai nejaučiu jokio diskomforto, bet balsavimu lengva patikrinti. Pavyzdžiui, per rinkimus Kaune iškelsi jauno patyrusio lenko ir bet kokio lietuvio kandidatūras. Nubalsuos už lietuvį, nepriklausomai nuo jo atstovaujamos partijos. Reikia stipriai padirbėti, kad žmonės patikėtų idėja, suprantat? Jei tiki idėja, jei tiki ideologija, tai ir pasitiki, ir nebesvarbu, kas jis, lietuvis ar nelietuvis. Dabar nelabai įsivaizduoju, kaip tai apskritai įmanoma.

Partinė karjera

Aš nieko tose partijose nepažinojau. Žinot, kaip žmonės ateina į partijas turėdami rekomendacijas. Aš nežinojau, kaip veikia sistema, parašiau prašymą, pirmininkas mane priėmė, gavau rekomendaciją, su manimi pasikalbėjo ir priėmė į partiją. Aš jaučiuosi esąs savo vietoje, man labai patinka mano aplinkos žmonės. Žinoma, idealios tikrovės turbūt nebūna, bet tai ir yra politika, tai yra demokratija, to ir norisi. Dabar mes kviečiame žmones ir jie ateina. Socialdemokratai Vilniaus rajone nelabai populiarūs, ir mano tikslas – tai pakeisti.

Tiesiog rajone yra viena viską, net visą administracinį aparatą užėmusi valdžia. Tai „Lietuvos lenkų rinkimų akcija“. Jie jau daug metų karaliauja ir Vilniaus rajone, ir Šalčininkuose. Mano tikslas – laikui bėgant parodyti, kokia ji graži, toji socialdemokratija, kad mūsų rajonui ji irgi reikalinga, tuo ir pritrauksime žmones. Manau, po poros metų ta svajonė pradės pildytis.

Apie politinius oponentus

Ir „Lenkų rinkimų akcijoje“ yra daug jaunų, gerų ir protingų žmonių. Tik mąstau, kodėl jie ten? Aš, pavyzdžiui, čia, nes tikiu socialdemokratija. Negalėčiau būti konservatoriumi. Bet nieko prieš juos neturiu, mes visi skirtingi. O „Lenkų rinkimų akcija“ ideologijos neturi. Jų konservatyvumas kadaise tiesiog tapo tinkama platforma valdžiai užimti. Jie visą laiką dirba su tautinėmis mažumomis, nes kažkas turi ginti jų teises. Bet ten yra skirtingų žmonių. Nežinau, kaip bus vėliau, jie neamžini, bet manau, kad partija vis tiek išliks ir vadinsis taip pat. Dabar pakeitė savo pavadinimą, pridėjo „krikščioniška“, nutarė akcentuoti religiją.

Dar truputį apie karjerą, partinę ir politinę

Dirbu teisininku Tautinių mažumų departamente. O partijoje pirmininkauju tautinių mažumų komitete. Į partijos prezidiumą pasikvietė pirmininkas. Šiuo metu formuoju komandą. 2019 metų rinkimuose, tikiu, pavyks du, galbūt tris kartus padidinti savo deputatų skaičių. Šiuo metu turim 3, aš norėčiau 6-7. Su gera komanda per ateinančius 8 metus mes galime pasiekti daugumą savivaldybėje ir turėti savo merą. Tai labai realus planas.

Apskritai pas mus sunkiau pasiekti mero postą, nei patekti į Seimą. Užimti mero postą – beveik kaip laimėti prezidento rinkimus. 2020 metais planuoju patekti į seimą, bet tam reikia laimėti rinkimus vienmandatėje apygardoje. Taip, aš to noriu. Seime tavo darbas – leisti naujus teisinius aktus, gali diskutuoti, bendrauti su rinkėjais. Aš labai mėgstu susitikti su žmonėmis ir manau, kad valdžios atstovai turėtų daugiau dėmesio skirti gyventojams. Man neįdomu sėdėti kabinete. Na taip, kartais reikia. Bet tam ir yra pagalbininkai. Mėgstu važinėti po kaimus, prisėsti pasišnekėti su žmonėmis… Nes žmonės patys geriausiai žino, ko jiems reikia, tiesiog nežino, kaip tai įgyvendinti.

Mitingai ir autobusai

Svarbu, kad mokyklos neužsiimtų politika, t.y., kad mokyklų direktoriai nepalaikytų kažkokių politikų. Na, galima, žinoma, nuvažiuoti, pabendrauti, bet ne kaip Tomaševskis (Lietuvos lenkų rinkimų akcijos-Krikščioniškų šeimų sąjungos lyderis – red.), kuris kažkada ir mokytojus, ir mokinius veždavo į mitingus autobusais. Mokiniai sakydavo: „Reikia pabėgti iš pamokų, kad į mitingą nevažiuotume“. Tai kenksminga praktika. Nežinau, tikriausiai Vilniaus mokyklose tokie dalykai rečiau pasitaiko, bet ir Vilniaus valdžia nesutelkta vienose rankose, kaip pas mus. Rajone tėvai dažnai per darbą susiję su savivaldybės įmonėmis, komunaliniu ūkiu. Pavyzdžiui, direktorius yra kokios nors partijos narys. Šnekėjomės kadaise su pažįstamu: „Aš už tave nebalsuosiu! – O kodėl? – klausiu. – Nes direktorius man sakė, kad ten kabinoje mato, ką tu žymi“. Jaunas žmogus, 2 metais už mane vyresnis, tiki, kad rinkimų kabinoje yra kažkokios stebėjimo kameros.

Balsuojam

Kur nors kaimuose yra žmonių, kurie tiki viskuo. Prie jo prieina, tarkim, seniūnas, ir sako: „Balsuojam už anuos, nes čia mūsiškiai, savi. Šiemet darom taip“. Atsimenu, mano močiutė irgi: „Už ką šiemet balsuojam?“. Žinot, komisija važiuoja namo ir vyksta tas pats pokalbis. Atidirbta sistema – man ji nepatinka. Aš pats nenorėčiau, kad už mane taip balsuotų. Norint pakeisti sistemą, reikia kurti konkurenciją valdžioje.

Europos pinigai

Savo laikais mes mažai įsisavinome Europos pinigų. Žiūriu, kaip Marijampolėje dabar gražu. Senamiestį ir centrą surestauravo. Taip pat galėtume susitavrkyti Nemenčinėje. Prie Pagirių yra istorinis kaimas – 40 totorių. Ten galima būtų padaryti kažką įdomaus, kad žmonės atvažiuotų. Ir kultūros draustinius kurti. Kodėl neįsisavinome? Vietinė valdžia kalta. Daug reikėtų dirbti. Tai juk dokumentacija, kuri atima daug laiko. Reikalingas politikas – idėjų generatorius ir gera komanda iniciatyvoms vykdyti.

Nebloga toji „Lenkų rinkimų akcija“, bet kadangi nėra konkurencijos, tai gali sau leisti nieko nedaryti, atsipalaiduoti ir ramiai sau sėdėti. Kai niekas į šoną nebaksnoja… 31 savivaldybės narys ir 21 jų priklauso „Lenkų rinkimų akcijai“. O kai kas nors niūksteli, darosi įdomu. Dabar pastebiu, kai tik nuvykstu su žmonėmis susitikti svarbesne proga, iš paskos seniūnai atvažiuoja. O anksčiau seniūnai pas žmones nevažiuodavo.

Ateina paklausyti?

Kaip išreklamuosi. Mažiausias dalyvių skaičius buvo 15 žmonių. Čia per visą vakarą, praėjusį pavasarį. Bet mano manymu ir tiek susirinkusiųjų yra gerai. Ir žmonėms, žinot, kas svarbu? Žmonėms bendravimo trūksta. Taip nesako: „Ai, kažkoks savivaldybės narys pas mus atvažiavo“. Sako: „Va, atvažiavo, pagaliau, manęs išklausė“. Net keista, kad mes žmonių nepaisome, nebendraujame su jais. Juk, tiesiog išklausydamas ir pabendraudamas jau kažką padarai.

Todėl norėčiau apskritai pas kiekvieną žmogų atvažiuoti. Bet paprastomis dienomis dirbu iki 5, penktadieniais iki 4. Būna, kad tam skiriu ir pusę atostogų. Kalbos beveik niekada nesiruošiu, nes sekasi užmegzti ryšį su žmonėmis. Jei važiuoju į regioną, prieš tai pasidomiu jų problemomis, kiek gyvena žmonių, ką jie veikia. Vis tiek negali būti visur kompetetingas, komandoje turime daug žmonių, kurie išmano įvairias sferas, paskiri darbą ir jie padeda žmonėms. Čia kalnų per daug nenuversi, mažais darbais užsiimame… Pasirūpinsi, kad kelio ženklą pastatytų, vis tiek tai svarbu. O jei turėtum daugiau galios valdžioje, galima būtų ir didesnių dalykų nuveikti. Kol kas mes čia smulkoki. Turėjom 2 socialdemokratus savivaldybėje, dabar 3. Turėsim daugiau! Šalčininkuose apskritai tik vienas socdemas, vienas liberalas ir du iš „Darbo partijos“.

Politinės laukymės

Reikia priimti tautinių mažumų įstatymą. 1989 metų įstatymas buvo geras, jis Lietuvoje buvo priimtas dar prieš subyrant SSRS ir, po truputį kisdamas, jis sėkmingai veikė iki 2010 metų, o Andriaus Kubiliaus vyriausybė jį panaikino. Jie taip pat uždarė ir Tautinių mažumų departamentą. Neseniai, 2015-tais tą departamentą vėl atidarė. Įstatymas turėtų apskritai apibrėžti, kas yra tautinės mažumos.Ir laikas išspręsti pagaliau originalios nelietuviškų asmenvardžių rašybos klausimą. Esu įsitikinęs, kad tai toks žmogaus kodas, tavo vardas ne abėcėlės dalis, tai kaip „Coca-cola“ prekinis ženklas. Valstybė negali neleisti užrašyti tavo vardo originalo. Tai žmogaus teisių pažeidimas. Lietuva pasirašė konvenciją dėl tautinių mažumų apsaugos ir nevykdo tų punktų. Su kaimyne Lenkija pasirašėme bendradarbiavimo sutartį, lenkai jos sąlygas įvykdė, nors Lenkijos lietuvių ten 2 tūkstančiai ir niekas tų pavardžių beveik nekeitė, bet teisę juk turi! Aš irgi, tarkim, nekeisčiau. Bet yra žmonių, norinčių tai padaryti. O mes labai bijome, kad lietuvių kalba nukentės – tačiau kalba ir pati laikui bėgant kinta. Jei pasižiūrėsim į tarpukario laikus, lietuviai juk rašė lenkiškom raidėm. Nereikia to bijoti, kalbai nepakenks. Tai kažkokia fobija, gal truputį nacionalistinis požiūris. Kai kurie, žinoma, taip ir susirenka rinkėjų balsus. Žinot, kiekvienas turi tokią laukymę.

„Tai kokią kalbą jie moka?“

Vyresni žmonės apskritai nemoka lietuviškai, todėl aptarnavimą savivaldybėje reiktų leisti ir gimtąja kalba. Močiutėms, seneliams dabar sunku. Bet, žinote, ir kai kurie jauni žmonės nemoka. Rusiškai gali šnekėti laužytai, o lietuvių kalbą vis tiek reikia gerai mokėti: tu juk ketini dirbti, mokytys, tau ji gyvenime reikalinga. Mūsų mokyklose tai labai didelė problema. Nei savo lenkų gimtosios kalbos nemoka, nei rusų, nei lietuvių. Tai kokią kalbą jie moka? Jokios.

Aš manau, kad tautinės mažumos patiria socialinę atskirtį. Vis tiek galime pajausti, kad neoficialiai tie žmonės nustumiami į nuošalę.

„Ir ką dar tiems žmonėms žiūrėti?“

Kokių Lietuvoje yra žiniasklaidos platformų rusų kalba? Ru.Delfi, tarkim, geras, nepriklausomas. LRT turi laidą „Rusų gatvė“. Ir ką dar tiems žmonėms žiūrėti? Jie tada įsijungia „Pervyi Baltijskij“, „NTV“ ir kitus. Mūsų rajone tai labai paplitę. Gerai, kad dabar deramasi su Lenkija dėl lenkiškų kanalų retransliacijų. Tokiu būdu žmonės ir yra auklėjami rusų propagandinės televizijos. Tai uždaras ratas. Kas tuo pasirūpins? Mes patys nesirūpiname.

„Jei Lenkija užpultų tave, ką darytum?“

Žmogus gyvena Lietuvoje, tai jo valstybė, kur jis išaugo, jo gimtoji žemė, namai, viskas kas brangu. Tai kodėl jis nuolat kalba apie Lenkiją? Kad ten gerai… Reikia kažkaip tam žmogui parodyti, kad čia jo gimtoji šalis, ir lenkų, ir lietuvių. Manau, kad reikia daugiau dėmesio skirti žmonėms. Ir reikia sukurti sąlygas kultūrai vystytis. Nes lenkų kultūros Lietuvoje mažai. Visi tie karai stipriai praretino inteligentų terpę. Tarp Lietuvos lenkų tik dabar atsiranda kažkokios roko grupės. Nemenčinėje yra tokia įdomi „Black Biceps“. Visai neseniai šie dalykai pradėjo kurtis, nes lenkai Lietuvoje gyveno daugiau rusų kultūra, nuo pat 90-ųjų…

Prieš 2 metus dalyvavau viename projekte kartu su doktorantais iš Vroclavo „Pilietinė pozicija 2.0“. Darėme tyrimą Dubingiuose. Vyko tokie debatai apie skirtingus lenkų požiūrius. Štai jie sako: „Visų pirma aš lenkas. Visų pirma aš rusas…“. Na gerai, tu gyveni Lietuvoje, čia tavo namai, šeima, darbas, niekada nebuvai užsienyje ir prasideda karas, Lenkija tave puola, ką darytum? Pasiimtum ginklą ir eitum kovoti prieš savo kaimynus? Atsako: „Ne“. Kol žmogus nepagalvoja apie realią situaciją, jis nesupranta, kas jam brangu, kas jis toks, kur jo vieta.


Kita istorija:

Maksimas Zacharovas