Monika Lipšic

„Nė viena iš jų nėra tiesa”

Monika Lipšic (g. 1988 m., Klaipėdoje) – lietuvių kuratorė. Baigė Vilniaus dailės akademiją, gyvena Vilniuje ir Berlyne. 4 metus kuravo parodas Šiuolaikinio meno centre (Vilnius), 2013 metais įsteigė keliaujančią rezidenciją „Džiaugsmas ir veidrodis” Baltijos šalių menininkams.

Monikos projektai minimi mūsų su ja pokalbyje: „Kas mąsto mane”, grupinė paroda, Sankt Peterburgas, 2014; „Slavs and Tatars” 2017, Vilnius, ŠMC; „Ateitis yra užtikrinta, o praeitis – nenuspėjama”, grupinė paroda apie istorijos rašymą ir perrašymą, Londone, vėliau Hiustone, 2017-18; The Deep Splash, video projektas, dokumentuojantis migruojančių menininkų idėjas ir motyvacijas” 2018.

Kitą rytą po interviu su Monika Lipšic kartu su sūnumi važiavome pro Lukiškių aikštę. Šios taikios aikštės, kurios centre iki 1991-jų stovėjo paminklas Leninui, nuklotos raudono smėlio takeliais, prie kurių augo keli išlikę alyvos krūmai, pievos ilgus atkurtos nepriklausomybės metus traukė muilo burbulų šventes, badmintono varžybas, piknikus ir muziką, o po neseniai įvykusios rekonstrukcijos dėl paminklo konkurso padalino šiuolaikinę Lietuvą į dvi priešingas stovyklas. Sūnus paprašė ką nors papasakoti ir aš ėmiau perpasakoti iš Monikos išgirstą čeliuskiniečių istoriją, kurių laivo modelis ir britų menininkės Emily Newman įsivaizduojama įvykių rekonstrukcija tapo jos kuruojamos parodos objektu. „30-taisiais į Arktiką buvo išsiųstas paprastas, ne ledlaužis laivas, kuriuo plaukė šimtas žmonių. Tarp jų buvo ir poetų, ir fotografų, ir dailininkų, ir mokslininkų, biologų, ir kitų tyrinėtojų. Įvyko pirmasis realybės šou: ekspedicijos dalyviai transliavo naujienas, tiesioginiame eteryje skaitė pasakojimus ir poemas. Galiausiai jie įstrigo ledynuose ir vos nepaskendo. Išlipę iš laivo apsigyveno tiesiog ant ledo. Juos išgelbėjo sovietų pilotai. Visus, išskyrus vieną, vienas žmogus mirė, bet ir vienas gimė. Tačiau paminklą pastatė tik pilotams, dalyvusiems gelbėjimo operacijoje. Visa ta čeliuskiniečių istorija buvo pusiau herojiška, bet išgyvenusiems žmonėms niekas paminklų nestatė”, – pasakojo Monika neišvesdama paralelių. Ir aš to nedariau, bet manęs įdėmiai klausėsi visi šeštadienio troleibuso keleiviai. Tolesnis Monikos pasakojimas:

Jūreiviai ir žydai

Aš niekuomet neakcentuodavau savo daugiatautės kilmės dalies. Bet man visuomet buvo aišku, kad mano pavardė kitokia. Juokingai nuskambės, bet iki 10 metų aš net nežinojau, kad tai žydiška pavardė. Mūsų klaipėdietiškoje aplinkoje mane supo daug vaikų iš rusakalbių šeimų ir daug rusakalbių kaimynų. Manęs klausdavo apie mano pavardės kilmę, ir aš sakydavau: „Na, rusiška…”. Ir gaudavau atsakymą: „Bet skamba kaip nerusiška!”. Grįžtu kartą namo, o tėvai apie kažką kalbasi tarpusavyje: „Žydas, žydas...” Kadangi augau dvikalbėje aplinkoje, tai lietuvių ir rusų kalbos susiliedavo, ir kai kuriuos žodžius aš interpretuodavau savaip. Maniau, kad žydas (rus. eврей, jevrej) – tai jūreivis. Kažkaip nekreipdavau dėmesio į tai, ką tie „žydai” reiškia, nes rusiškas žodis „евреи” ir lietuviškas „žydai” neturi jokio lingvistinio panašumo. Ir būdama dešimties metų suvokiau, kad mano pavardė žydiška, o šeima turi žydiškas šaknis. Tai man reiškė naują savęs suvokimą: „Oho!”. Bet šeimoje tai niekuomet nebuvo akcentuojama. Mano prosenelis dar buvo žydas, bet religijos ir papročių atžvilgiu toji tradicija po to nutrūko. Namie mes kalbamės ir rusiškai, ir lietuviškai. Mama – lietuvė, o tėtis – rusas. Aš lankiau lietuvišką mokyklą.

Visa tai persipynė

Neieškau savo tautinės tapatybės. Atrodau kaip skandinavų palikuonė – baltaplaukė ir mėlynakė, bet nešioju žydišką pavardę. Visa tai persipynė manyje ir aš puikiai jaučiuosi. Kuo daugiau į save įtrauki įvairialypumų, tuo esi imlesnis aplinkai.

Įdomu, pavyzdžiui, stebėti Lietuvos kampelį prie Baltarusijos ir Lenkijos pasienio, kur kalbama iš karto visomis kalbomis. Mano vienas draugas pasakojo apie savo giminaitę, ištekėjusią už turko. Jų namuose kalbama visomis kalbomis – lenkų, rusų, baltarusių, lietuvių. Ir turkui dabar sunku apsispręsti, kokios kalbos mokytis. Žmonos giminaičiai kalba visomis kalbomis ir jiems nėra jokio skirtumo, už ko tu ištekėsi, ir pati kalba nėra tapatybės elementas.

Aš siūlau visus vadinti lietuviais, be išimties, tiesiog išplėsti sąvoką, kad žodis „lietuvis” apimtų visas šalies gyventojų tautybes: ir lietuvių, ir lenkų, ir rusų, ir baltarusių, ir kitas. Mes visi lietuviai. Mus jungia kažkas daugiau nei šiuolaikinė politika – visa marga šio krašto istorija.

Tapatybių verslas

Neseniai iš naujo perskaičiau Zigmundo Baumano „Takiojo modernizmo” teoriją. Kaip pavadinti tą laiką po modernizmo, tą būseną, kai visi – nomadai, galintys keliauti iš vienos vietos į kitą, kai visų vertybės kinta? Ir štai jis pasiūlė – takusis modernizmas. Ir viena jo sąvokų – dvilypumo kapitalizacija, iš kurios galima sukurti verslą, kaip, beje, ir iš tapatybės.

Mes visi gyvename šioje tautinėje valstybėje kaip kokioje įmonėje ir perkame jos akcijas, o ji mums moka pensijas. Ar ta įmonė dirba gerai, ar nuostolingai? O gal ji mums apskritai nereikalinga, ir reikia steigti didesnę įmonę? O gal vis tik reikia toliau valdyti šią įmonę, bet kitaip, teikiant pirmenybę vertybėms, o ne tautybėms, odos spalvai, pavardžių rašymui.

„Slavs&Tatars” (meninis kolektyvas tyrinėjantis teritoriją į Rytus nuo buvusios Berlyno sienos ir į Vakarus nuo Didžiosios Kinijos sienos, žinomos kaip Eurazija, įsteigtas 2006 metais ir dirbantis prie parodų, knygų, paskaitų-performansų) teigia, kad geriausias būdas kovoti su tapatybės politika – turėti kuo daugiau tapatybių. Man pačiai kaip pilietei svarbu turėti kuo daugiau tapatybių, taip pat ir visuomenei būtina kuo daugiau jų turėti – mes esame ir tokie, ir kitokie, ir dar kitokie. Tai užtikrina net ir mūsų socialines garantijas.

Kito projekto metu „The Deep Splash” iš mokslininkės Eglės Rindzevičiūtės ėmėme interviu, kuriame ji teigia, kad tautos idėja koncepceptualiai yra pasenusi ir neveikia kaip progresyvus instrumentas. Kita vertus, mes matome, kaip nūdieną pasaulyje iškyla dešiniosios ir konservatyviosios jėgos. Tačiau pasaulis linkęs vadovautis produktyvumu ir progresu, todėl minėtos tautinės politikos, manyčiau, turėtų prarasti populiarumą. Jos gali likti tam tikruose sluoksniuose, bet neturėtų išsilaikyti valstybiniame lygmenyje. Šiuo metu idėja, skatinanti atsisakyti etninio identiteto kaip varomosios jėgos – utopija.

Erdvėlaivis

Nepaisant disonanso tarp fizinės ir televizinės realybės, Rusijoje gausu žmonių, kurie sugeba apsigauti. Ten labai daug ekspansinės jėgos. Turiu tokių pažįstamų, kurie man siunčia prorusiškus video „Ne, OK”: „Aš rusų okupantas, atėjau į Sibirą ir išlaisvinau moteris nuo priklausomybės, dabar ten veikia gamyklos ir žmonės uždirba pinigus. Aš atėjau į Baltijos šalis, nutiesiau kelius, elektros linijas, o dabar pusė žmonių iš Baltijos šalių plauna tualetus užsienyje”. Šiuose video kalbama iš imperialistinės pozicijos. Gyveni savo varganoje buityje, ir ta „didi” idėja įteigia tau, kad tu skrodi platybes savo didžiuliu erdvėlaiviu, kuris juda į priekį, kyla, ir apskritai kažkas vyksta, bet iš tiesų veikia kaip slopinanti priemonė: užuot keitęs savo buitį, tu įsitrauki į bendruomenišką savo valstybės idėjos palaikymo erdvę. Man tai atrodo labai pavojinga.

Kai kalbu su savo giminaičiais iš Rusijos, labai intelektualiais žmonėmis, einančiais garbingas pareigas, turinčiais gerus darbus, sėkmingais žmonėmis, besilankančiais teatre, besidominčiais kultūra, pasaulinėmis tendencijomis, suprantu, jog dėl atskirų istorinių momentų suvokimo, arba apskritai to, kas dabar vyksta pasaulyje, mūsų poliai nesutampa. Pavyzdžiui, dėl Ukrainos. 2014 m. gana ilgam buvau išvykusi į Sankt Peterburgą, kuriame dirbau prie parodos „Kas mąsto mane”. Važiuodama autobusu ėmiau skaityti, ką rašo mūsų spauda – lietuvišką, provakarietišką požiūrį į tai, kas vyksta pasaulyje. O po to atvažiavau į Rusiją ir per jų televiziją pamačiau visiškai kitokią versiją. Man buvo sunku tuo patikėti, bet tai labai stipriai veikė. Ir tuomet suvoki, kad tiesa nėra nei vakarietiška, nei rusiška. Nė viena iš jų nėra tiesa. Tai dar baisiau. Vakarietiška tiesa kompleksiškesnė, ji turi daugiau sudedamųjų dalių, o rusų – tiesmukiškesnė. Vakarų ideologijoje blogį sunkiau aptikti, o rusiškoje lengviau – dviem ėjimais galima dekonstruoti visą situaciją. Todėl palaikyti ryšius su Rusija – sudėtingas procesas, nepaisant stiprios kultūros ir mikrokultūros traukos. Susidurti su kasdiene rutinine agresija, kuri kyla iš tos pasąmonės, – tai skausminga patirtis, net ir bendraudama su menininkais, galiu šiuos dalykus priimti labai saikingai.

Šiemet daug keliavau, buvau Kaukaze, Maskvoje, San Franciske, Naujajame Orleane ir Pietų Italijoje. Maskvoje vyksta įdomūs dalykai. Jos kultūrinio gyvenimo tankumas toks pats kaip ir bet kokiame kitame pasaulio megalopolyje. Tiesiog mūsų pasaulis žiūri tik į Vakarus. Kultūroje vienąsyk pradedi suvokti, kad kiekvienas tavo žingsnis kažką reiškia, kažkam atstovauja, ir tu ilgainiui turi nuspręsti, ar tapti politiškam, ar ne. Ir nemažai mano draugų iš Rusijos, man mielų žmonių, nusprendė tokiais netapti. Jie nori sukurti šeimas, auginti vaikus, gyventi saugų ir ramų gyvenimą. Normalus noras, nes kiti, tapdami viešais asmenimis, kritikuodami valdžią, labai rizikuoja. Todėl ramų gyvenimą pasirinkę bičiuliai neįsijungia televizoriaus, visai nesidomi politika. Jie renkasi sąžiningą gyvenimą, bando vystyti kažkokias nepriklausomas gyvenimo formas. Jie nesirodo viešoje erdvėje. Ten visąlaik susidurdavau su tam tikra suvokimo siena, kad nėra galimybės kažką pakeisti, ką bedarytum, nepasieksi teigiamų pokyčių platesniame kontekste. Vis tik prasmingiausiai tavo darbas suvokiamas tave supančioje aplinkoje, bendruomenėje.

Ne atašė, bet revoliucija

Kai neseniai buvo paskelbtas konkursas Lietuvos kultūros atašė Rusijoje pareigoms užimti, aš apie tai mąsčiau. Ir keli žmonės siūlė: „Nagi, pateik paraišką”. Nesiryžau, nes supratau, kad turėsiu pristatyti lietuvių menininkus Rusijoje iš nacionaliniu identitetu grįstos pozicijos. Bet pasižvalgydama aplink, pažindama žmones, kuriais pasitikiu ir kuriuos norėčiau ten pristatyti, supratau, kad daug kas atsisakytų dėl konkrečių ideologinių priežasčių. Ir galų gale tai taptų labai sunkiu darbu. Žinoma, pristatyti menininkus nėra tiesioginė atašė užduotis, bet kurti jiems kultūrinius tiltus – tikrai taip. Tiesiog kai kuriems šiuolaikiniams menininkams saugiau nesivelti į šį politinį diskursą. Menininkai žiūri į tai atsakingai: „Aš nenoriu palaikyti tokio režimo, kuris yra agresyvus mano valstybės ir kitų valstybių atžvilgiu, ir apskritai vykdo labai agresyvią politiką, aš ten geriau nevažiuosiu”. Nusprendžiau, kad šioje srityje galiu daugiau nuveikti kaip nepriklausoma kuratorė. Rusijoje juk taip pat yra įdomiai ir progresyviai mąstančių žmonių, ir jie turi intelektualų poreikį bendradarbiauti, turtingos patirties, kitais dalykais prisodrintą kultūrą. Tačiau dirbti ten nuosekliai nenorėčiau.

Laiko tėkmėje vis tiek iškyla su Rusija susijusios temos. Ir dabar darau parodą, kuri šiuo metu vyksta Hiustone, o prieš tai vyko Londone – „Ateitis yra užtikrinta, praeitis – nenuspėjama”. Tai vienas renginių, skirtų Spalio revoliucijos (1917 metais įvykęs perversmas Rusijoje, kuomet bolševikų valdžia įvedė tvarką pagal 1917 m. balandį V. Lenino paskelbtą lozungą „Visa valdžia taryboms“) šimtmečio serijai. Ir Tate muziejus Londone, ir Haus der Kulturen der Welt Berlyne, ir Kultūros namai Norvegijoje (Kultur huseti Osle – red.) rengė didžiules parodas apie tai, kas nutiko po revoliucijos. Mano kuruojama paroda iš pradžių buvo pristatyta kiek kontroversiškoje institucijoje, Calvert 22 Foundation. Tą instituciją įsteigė rusai, rusų antreprenerė, turinti ryšių su oligarchais. Joje fokusuojamasi į Naujųjų Rytų – kaip jie įvardija Ukrainos, Baltarusijos, Vengrijos, Lietuvos, Latvijos, Estijos – meną. Kai man pasiūlė kuruoti tą parodą, aš šiek tiek dvejojau, bet jie manęs niekaip neribojo ir aš viską pristačiau taip, kaip norėjau. Po to atsirado visokių debatų: „Kodėl jūs tai sutikote daryti rusiškoje institucijoje?”. Pasigilinus, tie oligarchai yra opoziciški Putinui, patys buvo išmesti iš jo valdžios kabinetų būtent už tai, kad jam nepritarė. Žinoma, deja, mentalitetas tas pats.

Parodoje dalyvauja daug Lietuvos ir užsienio menininkų, rusų menininkų nėra, bet pačiuose darbuose gausu nuorodų į sovietinę praeitį ir Rusiją. Daugelyje kūrinių kalbama apie Rytų Europą. Kažkaip vis neatitrūkstu nuo šių temų. Mane kartais įvardina kuratore, kuri dirba prie Rytų Europos, arba labiau rusiškų regionų”. Bet aš stengiuosi neklijuoti sau etikečių, noriu likti nepriklausoma, judėti ten, kur veda idėjos, o ne artima geografija.

Teksase, Hiustono Universiteto muziejuje ši paroda buvo visai kitaip perskaityta, dėl istorinio pasakojimo gausos suvokta labiau kaip edukacinė platforma, turint omenyje dabartines JAV politines realijas. Tarkim, istorija apie čeliuskiniečius. Britų menininkė kūrė šį projektą kaip edukaciją savo vaikams. Pagal šią istoriją, ji sukūrė laivų modelį, kurį jos vaikai po to galėjo laisvai daužyti. Ir ši istorija atsivėrė per visiškai kitokią prizmę.

Ekonominė ekspertizė VS istorinė ekspertizė

Toje parodoje buvo kalbama ne tik apie tapatybes, bet ir apie tai, kaip menininkai dirba prie istorijos. Istorija – tai tokia medžiaga, kurioje mes visada atrandame daug naujų įkvėpimo šaltinių. Apskritai, labai daug menininkų dirba prie istorijos, archyvinės medžiagos.

Galiausiai ši paroda padėjo susimąstyti apie istoriją ir pasamprotauti apie skirtingus istorinius procesus, apie jų cikliškumą. Viena teorija teigia, kad valdančios struktūros nuo praėjusio amžiaus 6 dešimtmečio pradėjo dažniau remtis ekonomistais nei istorikais – pirmieji daro gana trumpalaikes ekonomines prognozes, numatančias viso labo kelių dešimtmečių raidą. Seniau buvo įprasta naudoti istorinę ekspertizę, kuri numatydavo kelių šimtmečių paveikslą.

Lietuviška nenuspėjama?

Žydų klausimas. Žmonių, XX amžiuje tarnavusių KGB, sąrašai. Sovietų sąjunga. LDK istorija. Memorialų statybos klausimas. Bet koks viešasis reiškinys, pasigilinus, gali tapti nenuspėjama praeitimi. Kad ir #MeToo judėjimas, galbūt, kažkam taip elgtis prieš 10 metų atrodė normalu, o dabar nenormalu, ir tie faktai kaip yla lenda iš praeities. Praeityje nusėdo tai, kas gali pakeisti mūsų požiūrį į dabartį. Užėję į kiekvieną Vilniaus bažnyčią ar rūsį, rasime kultūrų įvairialypumus. Mes praeityje visuomet buvome margi.

Musulmonai lietuviškame Seime

„Slavs&Tatars” – pasaulyje gerai žinomi menininkai, todėl aš kaip kuratorė susidūriau su rimtu iššūkiu juos pristatyti ne Londone ar Paryžiuje, bet Vilniuje. Jie labai vizualiai kalba apie tapatybės politiką, apie multikultūrines situacijas, apie religiją, apie praeitį ir buvimą čia. Į parodą buvo įtraukta daug lietuvių-lenkų patirties, karaimų istorija, judaizmas. Viena parodos dalis buvo skirta šiitams, jais buvo referuojama islamo kultūra. Tai mums mažai pažįstamos kultūros.

Mes padarėme nuorodą į literatūrinį judėjimą, gyvavusį Vilniuje XIX a. pabaigoje. Vilniaus universitete tuo metu iškilo judėjimas „Šubravcų draugija” – „Nenaudėlių sandrauga”, jie leido savo laikraštį. Menininkai juos atrado, besidomėdami lenkiškuoju orientalizmu, t.y., naudodami visiškai kitus tyrimo kanalus. Ir patys nustebo, kad tuometinis Vilnius buvo žymiai daugiatautiškesnis nei dabar. Čia gyveno tiek daug įvairių bendruomenių, kad buvo įdomu patyrinėti tą istoriją, dar visai neseną nūdieną ir pažvelgti į ją šiuolaikinės pabėgėlių krizės kontekste, kurią mes matome trumpalaikėje perspektyvoje, o ne per kelių šimtmečių trukmės praeities prizmę. Bendros lietuvių ir lenkų valstybės laikais Seime buvo ir islamo atstovų, deputatų-musulmonų. Ortodoksų tarpusavio supratimas buvo sklandesnis nei dabartinės liberalių-socialinių pažiūrų visuomenės, keista, kad esame tokie homogeniški. Bet čia tik vienas pavyzdžių. Mes vis tik kalbame apie identitetus, kurie buvo labiau apibrėžti. Tada, kitaip nei šiais laikais, rusai su žydais, lietuviai su lenkais šeimų ir verslų nekurdavo.

Stebint tų laikų periferiją, matome, kad joje vyko ne mažiau įdomūs dalykai nei pasauliniuose centruose. Kai vesdavau ekskursijas po parodą, pastebėjau, kad tai labai veikia žmones, juos įtikina, jie daug sužino, ir kažkas jų viduje keičiasi susipažįstant su praeitimi.

Negaliu teigti, kad šiuolaikinėje valdžioje atsispindi marga lietuvių tapatybė. Taip pat ir mūsų kultūra, Vilniaus kultūrinė erdvė, tiesą sakant, ne taip jau gerai atspindi visą vietos tapatybių daugialypumą. Mes daugiausia rodome Vilniaus ir jo kaimynystės menininkų darbus. Ir netgi tokioje mažoje šalyje dažniausiai eksponuojami vyrų kūriniai. Manau, kad kultūros politika dabar bando aprėpti daugiau tapatybių, bet tai nėra lengva. Vilniuje mums labiau rūpi pristatyti tarptautinę muzikos ir šiuolaikinio meno sceną, pačius aktualiausius dalykus, kurie vyksta būtent dabar. Bet tai suprantama, nes mes – jauna valstybė. Ir iš kultūros, kaip legitimios veiklos, žmonėms dar gana sunku pragyventi. Bet nesiruošiu tuo kaltinti valdžios. Tiesiog dabar vyksta tokie procesai. Tačiau mes turime galimybę nuolat pasikviesti menininkus iš užsienio, pristatyti tai, kas vyksta Europoje ir pasaulyje, o tai yra labai didelė vertybė. Taip ir gimsta puikūs projektai, praturtinantys mūsų kultūrinį lauką. Menas visuomet grindžiamas mainais. Vis daugiau vietinių menininkų bendradarbiauja su užsienio menininkais, važiuoja mokytis, užmezga santykius, kuria grupes, meninius projektus, bendras praktikas. Mūsų situacija labai nebloga, mažų mažiausiai mano srityje. Nors kartais menininkai skundžiasi: „Mane kviečia, nes aš lietuvis, kadangi mes išgyvenam įdomų transformacijos periodą”.

Nuo Dausuvos ir Baltoskandijos

XX amžiaus viduryje buvo toks lietuvių geografas Kazys Pakštas. Ir jis puoselėjo idėją sukurti atsarginę Lietuvą, kad išsaugotume mūsų kultūrą, kalbą, papročius, tautinę tapatybę. Lietuvos geopolitinė situacija tada, kaip ir dabar, buvo itin nepalanki, spaudžiama dviejų agresyvių kaimynių, Vokietijos ir Rusijos. Paieškoms jis skyrė ilgą savo gyvenimo tarpsnį. 30 metų vis tyrė, ieškojo kur čia įgyvendinus… Keliavo ir į Madagaskarą, ir į Kanadą, kol galiausiai susitarė su britų kolonistais. Leido laikraštį, kurį pavadino „Dausuva”. Taip turėjo būti pavadintas lietuviškas anklavas dabartiniame Belize, o anksčiau Britų Hondūre (iki 1973 metų birželio – red.) Turėjo gautis tokia kolonija kolonijoje. Britų kolonistai jau buvo davę leidimą ten atvažiuoti lietuvių šeimoms. Pakštas ir komitetą buvo pradėjęs steigti. Jis kvietė sekti žydų pavyzdžiu: amerikiečių žydai padėjo žydams apsigyventi Izraelyje, taip ir Amerikos lietuviai turėjo padėti lietuviams įsitvirtinti Belize. Ir pamažėle mes turėjome sukurti atsarginę Lietuvą – Dausuvą. Kai darėme parodą su „The Deep Splash”, iš Mažvydo bibliotekos archyvų ištraukėme visus tuos „Dausuvos” leidinius.

Pakštas dar sugalvojo Baltoskandiją. Jis siūlė apjungti visas šalis, kurios supa Baltijos jūrą, ir sukurti Baltijos šalių sąjungą. Tikriausiai žinote, kad Baltijos šalys oficialiai priskiriamos Šiaurės Europai. Mus visada laikė Rytų Europos dalimi, visada siejomės su nepritekliumi, su nekultūra, nesėkme, ir štai staiga mes tampame Šiaurės europiečiais. Įdomu pagalvoti, kas iš esmės keičiasi mus įvardijus skandinavais, ar mes iškart tapsime turtingesni? Ketinu patyrinėti. Važiuosiu į Skandinaviją ir pabandysiu atrasti minties mazgus ir menininkus naujai parodai. Tai mano artimiausias projektas. Nors jis ir susijęs su regioniškumu, bet į kitą pusę.

Didžiausias pasiekimas gyvenime?

Būti čia ir dabar, laisva ir nepriklausoma. Prieš 100 metų moterys dar negalėjo balsuoti, o dabar mes nuolat turime atstovauti šią vietą visuomenėje ir būti labiau už ją atsakingomis. Kai pati rengiu grupines parodas ir kviečiu menininkus, remdamasi pirmine idėja, staiga suprantu, kad 80 procentų menininkų pasirodo esą vyrai: „Opa!”. Ir mano meno istorija taip jau parašyta, ir mano žinios taip užkoduotos. Jei pati nesistengsiu, kad būtų po lygiai, tai nieko ir neišeis. Mes visur turime įvesti šitą matmenį, visur matuoti, o kai išlyginsim, tuomet galėsim ir atsipalaiduoti, bet kol kas šio darbo dar nepadarėm.

Džiaugiuosi, kad pasirinkau darbą būtent kultūros srityje. Dabar ji tampa vis labiau politiškai aktyvi, bet vis tik joje išlieka daug kūrybiškumo. Visąlaik mąstau apie kitus būdus kalbėti. Apskritai kultūra – tai kitas būdas kalbėti. Metaforų kalba stipresnė, ji yra vienas iš žmogaus evoliucijos faktorių – kalbėti perkeltine prasme, ne tiesiogine, ne telegrafine. Toks kalbėjimas turi daugiau įtakos. Net ir nesiekdamas paveikti, jis vis tiek sąmoningesnis.


Kita istorija:

Vygintas Orlovas