Maksimas Zacharovas

„Asmenybės laisvės idėją reikia skleisti skirtingomis kalbomis“

Maksimas Zacharovas gimė 1990 metais, Lietuvos Nepriklausomybės atgavimo išvakarėse. Baigė VGTU, kur apsigynė architektūros magistro laipsnį. 2013 metais įstojo į Liberalų sąjūdį, vadovaujamą dabartinio Vilniaus mero Remigijaus Šimašiaus. Šiuo metu užima Tautinių mažumų komiteto pirmininko postą, yra partijos tarybos ir Vilniaus regiono koordinacinės tarybos narys. Kartu su bendraminčiais inicijavo Naujosios Vilnios bendrijos sukūrimą (1903-1957 metais tai buvo atskiras miestas – red.), kuri oficialiai atstovauja ir gina šio rajono gyventojų interesus. „9,8% Vilniaus miesto savivaldybės ploto“, – su architektui būdinga precizika patikslina Maksimas. Zacharovas taip pat parengė Naujosios Vilnios parko ir Neries krantinės rekonstrukcijos projektus. Naujosios Vilnios teritorijoje rengiant naująjį Vilniaus miesto Bendrąjį planą, modeliavo darbo su bendruomene procesą. Visuomeniniais pagrindais parengė mokyklų erdvių sutvarkymo dirbtuves, užsiima individualių namų projektavimu.

Maksimas atspindi net keletą nepriklausomos Lietuvos reiškinių. Jis rusų kilmės ir laiko save rusu, tačiau jo rusų kalba gerokai persismelkusi lietuviško akcento, lietuviškos sintaksės, o taip pat ir lietuviškų žodžių, ir ne todėl, kad Maksimas nesugeba jų išversti į rusų kalbą, bet todėl, kad jie taikliausiai įvardija jo gyvenimo reiškinius. Zacharovas atrado save ir politinėje sferoje, tačiau partiją pasirinko ne pagal tautybę, o pagal politines pažiūras. Garsųjį savo partijos skandalą, susijusį su prekybos poveikiu byla jis suvokia veikiau kaip organizacijos krizę, o ne kaip liberalių idėjų krachą ir yra toliau pasiryžęs jų nuosekliai laikytis. Ir norėtų, kad į partiją ateitų dar daugiau mišrios tautinės kilmės žmonių. Politiką Maksimas atrado per urbanistiką, trokšdamas kurti ir gerinti žmonių gyvenamą erdvę neapsiribodamas privačiais 100 kvadratinių metrų būstais. Jis domisi ir atskiro miesto rajono ir viso miesto plėtra bei funkcionavimu. Maksimas augo su mama Antakalnyje, tačiau daug laiko praleido Naujojoje Vilnioje pas močiutę ir senelį, kas ir paveikė jį rūpintis šiuo rajonu.

Aš jaučiuosi rusu, Lietuvos rusu. Tikriausiai dėl gimtosios kalbos. Baigiau rusišką „Juventos“ gimnaziją Naujininkuose, iki tol lankiau rusišką 8-ąją mokyklą ( su anglų kalbos dėstymo pakraipa – red.) Naujamiestyje, ir rusišką darželį. Tėtis rusas, mama turi truputį baltarusiškų šaknų. Senelis, mamos tėtis, laikė save baltarusiu ir dar kalbėjo baltarusiškai, bet mano mama jau nebe. Kalbėdamas rusiškai, darydavo gramatinių klaidų, o močiutė visada jį taisydavo. Man atrodo, kad ir kaip puikiai bekalbėtum lietuviškai, tu vis tiek nesi lietuvis, nors kai kurie kolegos darbe man sako: „Tu juk lietuvis“. Aš atsakau: „Na taip, galima ir taip pasakyti“. Aš dažniau bendrauju lietuviškai: ir darbe, ir su draugais, nes dauguma draugų lietuviai. Lietuvių kalbą išlavinau net ne vidurinėje mokykloje, o VGTU architektūros mokykloje, kai ruošiausi stoti į architektūrą. Tuomet bemaž ir užsimezgė mano pirmasis artimesnis ryšis su lietuviais, buvau vienintelis mokinys iš rusų mokyklos. Tuomet dar silpnai kalbėjau lietuviškai, sakydavau ne „architektas“, o „architektorius“.

Su draugais-lietuviais pradėjau pažindintis kažkur 7 klasėje. Apskritai, turėjau ir rusų, ir lietuvių, ir lenkų draugų. Su lenkais susidurdavau Naujojoje Vilnioje, kieme. Iš vyresnių žmonių ten buvo galima išgirsti ir baltarusių kalbą, tokį baltarusių ir lenkų kalbų mišinį.

Teko stebėti visiškai skirtingus savo gatvės draugų likimus. Kai kuriems pavyko kažką pasiekti, jų idėjos išgirstamos, jiems viskas gerai. O kiti jaučiasi nereikalingi, atskirti. Taip, man šypsosi sėkmė, bet kai žiūriu į kitus, jaučiu nusivylimo kartėlį. Vieni emigravo į Angliją, kiti į Lenkiją, iš kur galiausiai patraukė į Angliją. Kažkam pavyko įleisti šaknis čia. Man rodos, tai priklauso nuo tavo gyvenamosios aplinkos, nuo to, kas tavo tėvai, ar tu apskritai juos turi – Naujojoje Vilnioje turėjau ir draugų našlaičių. Būta ir tokių istorijų: vaikystės draugas pateko į vaikų namus septyniolikos metų, ir jam pirmajam ir vieninteliam iš tų vaikų namų pavyko įstoti į universitetą. Jis buvo rusakalbis. Tėvai mirė, o po to mirė ir jo močiutė-globėja. Jis įstojo į pedagoginį, bet taip jo ir nebaigė, nepavyko.

Toks įvairialypis bendravimas su žmonėmis nuo pat vaikystės mane praturtino. Išmokau klausytis kitų. Ne visiškai sutinku su jais, bet galiu išklausyti, suprasti, kodėl būtent taip, o ne kitaip. Tokia bendravimo patirtis man padeda dirbti su žmonėmis.

Ar jums teko susidurti su tautine diskriminacija išėjus iš rusakalbės aplinkos į lietuvišką?

Su nacionalizmu man neteko susidurti. Gal pasitaikydavo kokių vaikiškų juokelių apie akcentą, kažkokių senų anekdotų, bet susidurti su rimta diskriminacija neteko nė karto. Visokių žmonių būna: ir labiau nacionalistiškai nusiteikusių, ir gyvenančių kokiame nors miestelyje, kur 97 procentai gyventojų – lietuviai, kurie neturi nė menkiausio supratimo, kas tie rusai ir ką jie veikia Vilniuje. Atsimenu, kai įstojau į pirmą kursą, įvyko lengvas susidūrimas, mane iškart ėmė kamantinėti: „O tu iš Rusijos atvažiavai?“. Sakau jiems: „Mano tėtis čia gimė, o mama tik metus pragyveno Minske ir atvyko čia“. Išgirdau atsakymą: „Aaa“.

Moksleiviai, man rodos, ganėtinai agresyviai nusiteikę. Jei kas išsiskiria iš kitų, iškart atsiduria dėmesio centre. O toliau daug kas priklauso nuo žmogaus charakterio, kaip pavyks apsiginti nuo patyčių. Jei klasėje būtų 15 vienokių ir 15 kitokių mokinių, jų tiesiog nebūtų.

Vis tik manau, kad mokymasis rusiškoje mokykloje turi daugiau pliusų, nei minusų. Bazinę informaciją, „2+2=4“, geriau įsisavinti gimtąja kalba. O vyresniame amžiuje jau nebesvarbu kaip. Ir, žinoma, būtinos vietos, kur susitiktų skirtingų tautybių mokiniai, kad vyktų kažkoks kontaktas. Šių dalykų, matyt, trūksta.

Rusai, lenkai ir žydai Lietuvoje gyvena nuo seno, ar Lietuvos žiniasklaida jiems skiria pakankamai dėmesio?

Lyg ir kartu gyvenam, lyg ir atskirai. Kai mokiausi mokykloje, vadovėliuose mažai dėmesio buvo skiriama žydams iki karo – kas jie buvo, ką jie veikė? Apie rusus mes žinome dar mažiau. Mokykloje sužinome apie Lietūkio garažą, atsimenu tą paveikslėlį iš vadovėlio, ir apie žydų pogromus prie to garažo. Kone nuo šios nuotraukos ir prasideda pažintis su žydų tautybės žmonėmis, gyvenusiais Lietuvoje ištisus amžius. Žinome juos kaip Holokausto aukas, tragedijos faktą, kai jų nebeliko, ir mažai žinome kas jie buvo iki tol, ką jie veikė, kas buvo jų iškilūs žmonės, kokią literatūrą jie rašė. Bet iš tiesų tai nedidelė spraga, ją lengva užpildyti, tik reikalinga politinė valia.

Nepasakyčiau, kad net Lietuvos šimtmečio proga būtų parengta kažkokia plati, šiuolaikiška programa, labiau susijusi su ateitimi, su vystymusi… Jei palygintume mus su estais, kad ir logotipus: mūsiškis – tradicinis, lietuviški ornamentai, o estiškas – vienetas ir du nuliai kaip aštuonetas, kaip begalybė. Estų logotipas – šiuolaikiškas, abstraktus. Jų taip pat kaip ir mūsų istorija nelepino, jie taip pat yra labai skirtingi, ten gyvena kur kas didesnis procentas kitokių žmonių, iš kitos „barikadų“ pusės. Nepaisant visko, jų komunikacija absoliučiai skiriasi mūsų, jie naudoja visai kitą koncepciją. Viską sužinau per Facebook, nes jie turi visokius portalus rusų kalba, skirtus valstybės šimtmečiui minėti. O mūsų šalyje šių dalykų nėra nei lenkiškai, nei rusiškai. Ir kokybiškų medijų, televizijos rusų kalba labai trūksta. Estai įsteigė ETV+ – visuomeninę televiziją rusų kalba, kam buvo išskirtas reikiamas biudžetas. Žiūrėjau tas televizijos laidas ir pamačiau skirtingus požiūrius. Net tokioje konfliktiškoje, tokioje pavojingoje tarptautinių santykių situacijoje jie vis tiek sugeba palaikyti ryšius su skirtingomis gyventojų grupėmis. Suprantu, kad Lietuvoje mūsų mažai, bet tada vertėtų ieškoti Europos Sąjungos paramos. Europos Sąjungos pozicija taip pat teigia, kad būtina daugiau dėmesio skirti daugiatautiškumui. Asmenybės laisvės idėją reikia skleisti įvairiomis kalbomis.

O kaip dėl idėjų, glūdinčių istoriniuose paminkluose, pavyzdžiui, Žaliojo tilto skulptūrose Vilniuje?

Aš labai pragmatiškai žvelgiu į Žaliojo tilto skulptūras. Reikia turėti omenyje šio kūrinio kokybę – jis toks akademinis, kone hiperrealistinis, kas ir atsipindi jo stiliaus esmę. Vis tik šis paminklas skirtas ne kokiam sukilimo vadui, ne Černiachovskiui, o nežinomiems žmonėms. Kita vertus, paminklas kareiviams – jau diskutuotinas klausimas. Kalbant apie šią skulptūrą, galima buvo atsiklausti visuomenės, apsvarstyti skirtingas koncepcijas, adaptacijas, kokias galima būtų sukurti instaliacijas: pavyzdžiui, apgaubti skulptūrą stikliniu kūbu su raudonu apšvietimu, pakabinti lentelę su paaiškinimais, rasti kompromisinį sprendimą. Gautųsi edukacija miesto centre. Turistai iš vakarų fotografuodavo tuos paminklus. Dabar tos edukacijos neliko, mes nebematome visai nesenos istorijos. Mūsų rusų ir lenkų bendruomenės abejingai stebėjo šį demontavimą, nes žmonėms tai nėra svarbiausias klausimas, nors dažnas turi giminaičių, kariavusių toje pusėje. Ir mano senelis kariavo toje pusėje, anuomet jis gyveno sovietinėje Baltarusijoje, kurią pusę dar buvo galima atstovauti? Praktiškai tebuvo viena. O kita nacistinė, ir viskas, kitų nebuvo, kur jam dėtis.

Kaip dabar reikėtų pagerbti mūsų senelių ir prosenelių atminimą? Lankyti kapus, ir ne per tuos bendrus agitacinius susirinkimus, gegužės 9 ar 8 dieną, laikantis senų ar naujų tradicijų. Aš manau, kad svarbiausia ateiti būtent prie savo senelio ar močiutės kapo, kur jie iš tiesų palaidoti. Ir nėra prasmės šių dalykų stipriai politizuoti. Tai tragedija, ir mes visi sutinkame, kad geriau šie dalykai niekuomet nebūtų įvykę ir kad niekuomet daugiau nepasikartotų. Mes visi sutariame šiuo klausimu.

O kam nūdieną statyti paminklus?

1989-1990 visus vienijo laisvės idėja. Didvyriai – tai tauta. Mano mama irgi buvo Baltijos kelyje, Katedros aikštėje, kai aš dar buvau jos pilve. Tada žmonės išties bendrai jautė vienybę, siekė pokyčių. Mama mano, kad tai buvo žmonių nuopelnas. Būtent jie išėjo į gatves ir padarė taikią Dainuojančią revoliuciją. Pavyko išvengti didelių tragiškų pasekmių, turiu omenyje, jog nežuvo šimtai tūkstančių žmonių. Išėjo taikus, laisvas judėjimas. Labai reikia paminklo to laikmečio žmonėms. Šie dalykai jungia stipriau, nei partizanų idėja. Norėtųsi, kad kasmet, kai mes minime tuos įvykius, iškiltų kažkokia nauja istorija, nauja pavardė, sužinotume kažką nauja. Juk savo indėlį įnešusių, prie nepriklausomybės virsmo prisidėjusių žmonių išties buvo labai daug, netgi tos rusakalbės senutės aikštėje prie Seimo, kurios dalindavo blynus ir sumuštinius, maitino žmones – ateidavo padėti, nors ir nekalbėdavo lietuviškai. Mačiau tai dokumentikos kadruose. Nepriklausomybė vienija žmones ne pagal tautybę.

O kaip jūs atėjote į politiką?

Visuomet domėjausi miesto savivaldos sritimi. Kadangi esu architektas, man įdomu, kodėl, pavyzdžiui, kai kurie projektai stovi vietoje: stringa vienos ar kitos gatvės rekonstrukcija, neparuoštas kokio nors mikrorajono vystymosi planas. Kodėl Naujojoje Vilnioje ligi šiol nėra teritorijos regeneracinio plano. Socialinė šio mikrorajono statistika yra ganėtinai liūdna, ir reikėtų mažinti atskirtį vystant viešųjų paslaugų sritį. Šios teritorijos auga lėčiausiai.

Nes ten gyvena tautinės mažumos?

Vertinant ekonominius rodiklius, galime atrasti ir neturtingų šalies rajonų, kur gyvena etniniai lietuviai. Tai priklauso nuo magistralinių greitkelių ar geležinkelių, gamybinių įmonių stygiaus. Todėl tvirtinti, kad skurdas tvyro ten, kur gyvena tautinės mažumos – neteisinga. Žiūrėdami į Vilniaus surašymo žemėlapį, matome, kad segregacija yra susijusi su išsilavinimo lygiu. O pagal verslumo lygį Vilniuje, Naujoji Vilnia yra vidutiniokė. Naujoji Vilnia ankstyvuoju sovietmečiu buvo trečias pagal dydį gamyklinis miestas LTSR. Žinoma, didžiulių gamyklų uždarymas iš pradžių sukėlė skurdą, nes žmonės dar nemokėjo verslauti, ieškoti naujų galimybių. Po emigracijos bangos situacija normalizavosi ir atsirado smulkūs verslai. Todėl tautinė gyventojų sudėtis neturi ženklios įtakos skurdo rodikliams. Galiausiai, ir pati Naujoji Vilnia nevienalytė, ten yra ir turtingų, ir skurdžių kvartalų.

O kaip spręsti rajono problemas?

Žvelgiant urbanistiškai, paprasčiausias būdas – pritraukti į Naująją Vilnią naujų gyventojų. Atgaivinti istorinį centrą ties geležinkeliu, labai vaizdingą Vilnelės slėnį ir buvusį senąjį kelią. Senus industrinius pastatus perplanuoti į loftus. Sukurti laisvalaikio, užimtumo ir sporto centrą. Galvoti apie daugiafunkciškumo principą, kad atsirastų darbo vietos. Belgijoje, Briuselyje kadaise vyko panašūs procesai kaip ir šių dienų Naujojoje Vilnioje. Ten stigo darbo vietų, visos gamyklos buvo uždarytos, net ir lengvoji pramonė. Jie pasiryžo eksperimentui, leido vystyti miesto centre nekenksmingą lengvąją pramonę, kuri nesukuria vibracijos, triukšmo, neišleidžia į aplinką kenksmingų teršalų ir kitų faktorių, bloginančių gyvenimo kokybę. Pagal panašų modelį gali vystytis ir Naujoji Vilnia. O lengvoji pramonė Naujoje Vilnioje jau yra. Leidykla „Nieko rimto“, „Vilniaus alus“, kartoninių pakuočių gamykla, sraigių ferma, visa tai – mini-gamyklos. Iš tiesų ir autoservisai turėtų likti vienoje iš post-pramoninių zonų, galėtų veikti siuvimo įmonės ir vykdoma kita veikla. Šalia elektrinių traukinių depo miesto paribyje yra numatyta zona ir sunkesnei pramonei.

Kodėl pasirinkote liberalus?

Aš pats ganėtinai laisvų, liberalių pažiūrų žmogus. Gal labiau dešiniosios, centristinės pakraipos. Manau, kad mūsų tautinėms bendrijoms reikėtų daugiau atstovų politinėse partijose. Taip pat vien siaurai patriotiškai nusiteikę žmonės neturėtų sudaryti partijų branduolių. Ir mūsų partijoje yra kelios patriotinės kryptys. Kai kurios net ne visai atitinka liberalų ideologiją, bet tokių vos kelios.

Visuomet domėjausi viešuoju sektoriumi, akis badė ne visuomet derama viešųjų paslaugų kokybė. Norėjau spręsti šias problemas, pradėjau dalyvauti kai kurių seniūnijos klausimų aptarimuose. Netrukus man pasiūlė: „Nagi, stok į partiją“. Iš pradžių aš pamaniau, kad būsiu svetimas šiame dideliame politiniame lauke. Lenkų rinkimų akcija manęs nelabai traukė, nes ten viskas pagrįsta ne žmogaus laisve, o ganėtinai konservatyviomis vertybėmis. Tad su broliais slavais nepavyko. Vėliau susipažinau su savo amžiaus, savo kartos žmonėmis, skirtingai mąstančiais, atstovaujančiais gausybę sričių. Maždaug pusę metų svarsčiau ir supratau, kad tokios plačios socializacijos man visgi trūko ir pamaniau, kodėl gi neprisijungus prie liberalų. Norėtųsi, kad į partijas ateitų dar daugiau rusakalbių politikų. Suomijoje, pavyzdžiui, kur rusų visai mažai, jie vistiek ateina į vietines valdžios struktūras. Šiaip tautinių partijų darbas yra prasmingas, kol lieka kokių nors neišspręstų klausimų, kaip antai, pavardžių rašymo, švietimo, pavadinimų lentelių, kalbos vartojimo. Ir kol jie nebus išspręsti, tol egzistuos tokie politiniai judėjimai.

Jūs palaikote visuotinio šaukimo į kariuomenę idėją?

Iš tiesų – tai žmogaus asmeninės erdvės pažeidimas. Bet mūsų pakankamai patriotiškai nusiteikusioje visuomenėje šauktinių praktiškai neprireikė, labai daug savanorių. Euforijos dėl ginklų aš nepalaikau. Aš prieš militarizmą ir negaliu džiaugtis tuo, kas naikina, ir nesvarbu, iš kurios pusės – iš priešingos ar dar kokios. Neįžvelgiu šiuose dalykuose grožio. Žvelgiant iš liberalių pozicijų, negalima versti žmogaus tarnauti prieš jo įsitikinimus. Ypač jei ne iškart po mokyklos, o karjeros pradžioje ar jai įsibėgėjus. Kai man buvo 26, aš pamaniau: „Va, galiu atsidurti šauktinių sąraše“. Atsidariau tą sąrašą, pažiūrėjau, savęs neradau: „Na ir ačiū dievui, nereikės mesti tiek pradėtų darbų“. Kadangi daugiausia dirbu kaip freelanceris, tai tikrai pažeistų mano laisvę, nepaisant visos meilės valstybei. Man rodos, visada gali būti kažkaip kitaip naudingas.

Kadangi jūs politikas, užduosiu tokį klausimą: ar galite tapti Lietuvos prezidentu?

Negaliu tvirtai pareikšti, kad esu politikas. Visų pirma aš architektas, profesija man svarbiausia, o politinės ambicijos – kurį laiką jų turėjau, bet po to truputėlį aprimo. Aišku, tos ambicijos savivaldybės masto. Formaliai aš galėčiau tapti meru ar partijos pirmininku, ir netgi prezidentu, sulaukęs 40-ties. Bet manau, kad prezidentu tikrai ne, tai sudėtingas klausimas. Kilmė atitinka Konstitucijos reikalavimus, bet elektorato neįtikinsi. Nežinau, kaip viskas klostysis per ateinančius 15 ar 20 metų, bet turbūt vis tiek neatliepsiu rinkėjų lūkesčių. Manau, kad daugiau galiu pasiekti būdamas architektas, nuveikti šioje srityje daug naudingų dalykų. Galėčiau tai pavadinti visuomeninėmis ambicijomis.


Kita istorija:

Inesa Malafej