Darja Lyzenko

„Žmonėms įdomu viską sužinoti iš pirmų lūpų“

Darja Lyzenko baigė bakalauro studijas Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute, Kauno Vytauto Didžiojo universitete apsigynė taikomosios sociologijos magistrą, kur toliau studijuoja doktorantūroje ir rašo disertaciją „Nemonogaminių santykių konstravimas Lietuvoje“, 3 metus dėstė lyčių sociologiją Vilniaus universiteto studentams, o mokykloje veda lytinio švietimo pamokas.

Pilnut pilnutėlėje populiaraus Vilniaus baro „Peronas“ salėje buvusio sovietinės armijos pulkininko duktė ir socialinių mokslų doktorantė Darja Lyzenko nuolat dalyvauja poezijos slemuose (poetinės batalijos, kurių metu dalyviai skaito ar deklamuoja savo kūrybos darbus – red.). Poezijos slemai atsirado Čikagoje 1986-aisiais, o nūdieną poezija slemuose skamba ir lietuviškai. Eilėraščius Darja konstruoja iš savo asmeninių būsenų, romantinių santykių, išgyvenimų, netgi studentų vardų, dėliodama juos sudėtingomis sekomis – ne pačia lengviausia deklamavimui forma. Rašo ir kitus tekstus. Lietuvių kalbą laiko sava ir svarbiausia. Tačiau jai vis tik įsiminė vieno leidinio redaktoriaus pastebėjimas, kad jos sintaksė – nelietuviškos kilmės. „Ačiū už pastabą“, – sureagavo ji tuomet. Mes kalbamės su Darja ir rusiškai, ir lietuviškai. Rusiškai ji kalba su ukrainietišku akcentu. „Šo takoje? (Kas yra?)“, – atsakys ji beveik ukrainietiškai. Jos tėvai – etniniai ukrainiečiai. Namuose, Luhansko apskrities kaime jie kalbėdavo pusiau rusiškai, pusiau ukrainietiškai. 1966 metais jos tėvai susituokė, iš pradžių išvyko į karinį dalinį Tolimuosiuose Rytuose, o po to į Maskvą ir VDR. 1979 metais tėtį nukreipė tarnauti į Vilnių, 1983 metais komandiravo į Siriją. Kai mama pastojo, šeima 1986 metais paliko Siriją ir grįžo į Vilnių, kur ir gimė Darja, vėlyva, vienturtė ir mylima duktė. Būdama 28 metų Darja nusprendė papasakoti mamai, kad yra biseksuali.

Kada subrendo sprendimas atsiverti mamai?

Bendros pokalbių temos tarp manęs ir tėvų pamažu nyko, niekuo asmenišku nesidalindavau. Man būdavo bloga ir liūdna, o namuose nieko negalėdavau pasakyti. Būtume tik tolę vieni nuo kitų. Mama, sužinojusi, prašė niekam daugiau nepasakoti: „Blogai į tave pažiūrės, blogai priims“. Ji labai išgyveno.

Darja, jūs viena iš „Gyvosios bibliotekos“ knygų. Kokioje jūs lentynoje?

Mane „skaito“ kaip feministę arba biseksualę. Žmonės-knygos ten skirtingos – musulmonas, gėjus, sergantis depresija, marginalizuotas žmogus, kažkuo nepaprastas. Žmogus gali ateiti ir rinktis kaip bibliotekoje. Mes po 15 minučių bendraujame su kiekvienu. Važinėjame po mokyklas, kai kviečia. Tai edukacinis projektas. Gyvi skaitymai vyko ir per paskutinę Knygų mugę ir per Kultūros naktį. Asmeniškai atsakinėju į visus klausimus. Kartais pabosta, nes sėdi 3-4 valandas, o klausimus užduoda labai panašius. Bet praeina 2-3 mėnesiai ir vėl įtraukia. Žmonėms įdomu sužinoti viską iš pirmų lūpų.

Ar teko jums, kaip nelietuvei, susidurti su nacionalizmu?

Lankiau lietuvišką darželį ir mokyklą. Į pirmą klasę ėjau kitą dieną po sovietų kariuomenės išvedimo iš Lietuvos (Sovietų kariuomenė buvo išvesta iš Lietuvos 1993 metų rugpjūčio 31 d. – red.). Tėtis jau buvo išėjęs į pensiją. Mokykloje, 6 klasėje mane kartais pravardžiuodavo „kacape“ (Kacapas (mot. kacapė) – ukrainiečių, lenkų, baltarusių ir kt. negatyvi pravardė rusams – red.). Nelabai supratau, kas tai yra. Nežinau, ar suprasdavo ir jie. Anuomet, 1999 metais, į ukrainiečius Lietuvoje žiūrėta ne ką geriau, nei į rusus, bet dabar atvirkščiai. Mama net pataria: „Sakyk, kad esi ukrainietė, geriau į tave žiūrės“.

O atviras prisipažinimas, kad jūsų tėvai tarnavo Sovietų kariuomenėje – ne per drąsus?

Mano mama galvoja, kad geriau neminėti. Bet žmonės juk mato, kas aš esu, kaip aš kalbu ir vertinu. Mano tėvai, pavyzdžiui, homofobiški, o aš ne. Manęs niekada nediskriminuodavo. Nei kalba, nei vardas, nei pavardė niekada nebuvo filtrais, dėl kurių su manimi nebendrautų. To nepajaučiau.

„Kuo tu vardu? – Darja. – O, koks gražus vardas (lietuvių reakcija). – O, Darja, labas! (rusakalbiai). – Kokia tavo tautybė? – Ukrainietė. Iš kur tu? – Gimiau čia. Tėvai atvažiavo į Lietuvą, kariškiai. Taip, sovietų armija“. Tai tas pats, jeigu turėčiau vyresnį pažįstamą, kurio tėvas tarnautų nacių kariuomenėje ir būtų apsauginiu koncentracijos stovykloje. Visų pirma, mes nežinome, kokių jis buvo pažiūrų, idėjinis ar ne. Visų antra, tai kitas žmogus. Visų trečia, pati pasakei ir tau jau nieko neprikiši.

Kokių politinių pažiūrių laikosi jūsų tėvai?

Mama su tėčiu turi vieningą nuomonę. Šių dienų situacijos Sirijoje, Rusijos karinių veiksmų Bašaro Asado pusėje tėvai namuose neaptarinėja, paralelių neveda. Gaili žuvusių žmonių. Tėvai – sovietiniai žmonės. Sovietų Sąjungos žlugimas jiems tapo gyvenimo tragedija. Bet man jie savo pažiūrų nepiršo. Tėtis yra labai atsakingas, sąžiningas žmogus. Jis nešė atsakomybę už šimtus kareivių, ir griežtai užkirsdavo bet kokias dedovščinos (rus. дедовщина – socialinių santykių forma, kai senbūviai nariai žemina vėliau į bendruomenę patekusius asmenis – red.) apraiškas. Jis mano, kad Ukraina – tai ne Rusija. Kalbant apie kitus mano giminaičius, vienas mano pusbrolių tarnauja Ukrainos kariuomenėje, o kitas prasidėjus karui pabėgo į Kazanę, į Tatarstaną, bet neseniai sugrįžo į Ukrainą, nes mirė jo mama, mano teta.

Eitumėt tarnauti į Lietuvos kariuomenę?

Norėjau stoti į Lietuvos karo akademiją, man ten būtų patikę, man suprantamas tėčio polinkis į tvarką ir discipliną. Tačiau gydytojai mane perkalbėjo dėl sveikatos būklės. Tėvynei galima tarnauti ir kitaip, kad ir padedant senjorams.

Kokioje visuomenėje jūs gyvenate?

Dėl amžiaus, o man 31-eri, turėjau pakankamai laiko suburti aplink save artimus žmones, su kuriais galiu gerai jaustis – kalbėti ką noriu, ir būti kuo noriu. Tai skirtingo amžiaus žmonės, daugiausia lietuviai. Turiu vieną rusakalbę draugę, bet mes kalbamės lietuviškai, nes man taip lengviau išreikšti mintis. Tokie šiaip ganėtinai tolerantiški žmonės.

Mano visuomenė absoliučiai atvira, laisva, demokratiška. Bet tuo pat metu aš suprantu, kad tai mano „burbulas“. Yra daug žmonių, turinčių visiškai kitokį požiūrį.

Ar teko kada nors patirti šoką, patekus į kitą „burbulą“?

Iškart šauna į galvą du atvejai. Lukiškių gatvė Vilniuje: arklys ar kalvelė, paminklo rinkimai. Profesionalai ir gyventojai išsirinko kalvelę. Jei išrinktų Vytį, mane tenkintų ir jis. Išsirinko demokratiškai, kaip priklauso. Bet kai prasidėjo triukšmas, kad vis tik norima statyti Vytį ir netgi įstatymus dėl to ruošiamasi keisti, man tai, iš principo, nepatiko. Patyriau šoką: nuo šiol kiekvieną kartą, kai kas nors kam nors nepatiks, mes priimsim naują įstatymą? Pernelyg nenuoseklus elgesys demokratiškoje visuomenėje.

Kitas atvejis susijęs su seksualinės orientacijos klausimais, kai maždaug prieš metus Telšiuose tikybos mokytoja per pamoką vaikams pasakojo, kad gėjai yra kanibalai, ir skaidres rodė. Aš suprantu, kaip religija įprastai žvelgia į LGBT, bet kanibalai?!

Kuo didžiuojatės?

Pats didžiausias mano pasiekimas, kai ne tik gaunu pati, bet ir atiduodu kitiems, yra dėstymas. Per pusę metų aš dėsčiau apie 400 studentų, ir mokiniams – 200-300 mergaičių. Absoliuti dauguma rašė labai gerus atsiliepimus apie paskaitas. Buvo ir ganėtinai konservatyvių studentų. Įsiminė vienas vaikinas, medikas. Po 2-3 metų mes atsitiktinai susitikome. Aš nieko jo net neklausiau, o jis sako: „Jūsų dalykas man taip patiko, išplėtė mano mąstymo ribas“. Taip kalba daugelis, pamatę, kaip būna iš tiesų, kad viskas reliatyvu, nėra nieko iš prigimties, viskas socialiai sukonstruota. Vyras kažką daro ne todėl, kad turi kažką tarp kojų, o dėl to, kad jį taip išauklėjo. Аr mergaitė pradeda galvoti kitaip: aš visgi galiu būti chirurgė, o ne tik kirpėja. Mergaites šeimose labai slopina: „Nemaištauk, berniukams tokios nepatinka. Būk švelni, paklusni. Mergaitė turi ištekėti. Turi būti rami, nereikli“.

Štai kas dar pradžiugino. Skaičiau vieną paskaitą dvyliktokams. Vienas jų po to parašė [skaito iš telefono]: „Man buvo įdomu, aš nieko panašaus nesu girdėjęs, jos paskaita sugriovė daug mitų mano galvoje ir privertė susimąstyti“.

Deja, mano disciplina yra laisvai pasirenkama. Vilniaus universitete tarp dėstomos sociologijos net nėra lyties sociologijos. O juk tai pirmas dalykas, kurį mes išskiriame žmoguje, vyras jis ar moteris. Tai skirsto žmoniją į sluoksnius.

Pati išmokau nekreipti dėmesio, vyras ar moteris. Nebent naktį atsigręžiu pasižiūrėti, kas eina iš paskos, vyras ar moteris. Pati nenorėčiau būti vyru, kad eičiau ir manęs bijotų tik todėl, kad aš vyras. Tai taip pat socialinė prielaida. Ne visi vyrai prievartautojai ir žudikai. Tačiau tarp prievartautojų ir žudikų daugiausia – vyrai. Šitaip tu ir nusprendi, ar tau baisu.

Jokių problemų dėl tautybės, o su seksizmu lietuviškoje visuomenėje tenka susidurti?

Taip, pavyzdžiui, studentų nuostatos. Pirmas dvi savaites galima lankyti paskaitas, kad po to galėtum pasirinkti. Ateina į paskaitą, mato, kad dėsto mergina, ir iškart pereina į grupę pas dėstytoją vyrą, nes jeigu moteris, tai būtinai bus feministė, lies ašaras ir t.t. Vyras, jų manymu, bus objektyvesnis.

Kaip jūs gyvenate Lietuvoje?

Man viskas gerai. Vienintelis blogas dalykas: dėstytojai universitete gauna mažiau, nei mokytojai mokykloje. Žinau, nes dirbau pati ir bendravau su kolegomis. Jei nori būti mokslininke, tyrinėti, dėstyti, juolab socialiniuose moksluose, tai turėsi labai mažą etatinį atlyginimą. Visi nepatenkinti susiklosčiusia situacija, susitaikė. Daro, ką gali, ir bijo, kad jeigu ims triukšmauti, tai tik pablogės. Skirtingai nei mokytojai ir medikai, mokslo atstovai ne taip aktyviai atstovauja savo teises. Vienur gaunu 150 eurų už vieną paskaitą ir seminarą per savaitę, tai yra pakankamai gerai. O už tokį patį krūvį kitame universitete gaudavau 47 eurus. Tai net ne mažas atlyginimas, tiesiog juokingas.

Aš tai vadinu „vergo mentalitetu“ doktorantų tarpe. Tau atrodo normalu dirbti nemokamai, mažai uždirbti, daryti „iš idėjos“, bijoti prašyti pinigų už kažkokią veiklą. Aš pati esu daug dėsčiusi nemokamai, man tiesiog būdavo smagu. Vieną kartą man pasiūlė skaityti paskaitas. Ir aš galvojau, kiek prašyti už darbą: 40 eurų už valandą turbūt yra per daug, paprašiau 25 ir jie iškart sutiko. Supratau, kad jei paprašyčiau 40, tiek ir sumokėtų. Džiaugiuosi, kad išvis paprašiau. Puiku, kai tau patinka tavo darbas, bet dar reikia ir iš kažko gyventi. Pradėjau prašyti honorarų už paskaitas, ir juos pradėjo mokėti.

Kalbant apie LGBT, tai norėčiau, kad visi norintys galėtų įteisinti santykius, vienalytes santuokas, partnerystę. O šiaip viskas išskyrus paminėtas problemas man patinka.


Kita istorija:

Denisas Kolomyckis