Arvydas Grišinas

„Klausimai apie tapatybę – epochiniai“

Arvydas Grišinas baigė Jėzuitų gimnaziją Vilniuje ir įstojo į Vilniaus universiteto istorijos fakultetą, kur susipažino su Liminalumu. Sekdamas jam iš paskos po 6 metų apgynė daktaro disertaciją Kento universitete Anglijoje. „Susidomėjau liminalumo sąvoka, – patikslino Arvydas. – Suprantu, kad retoriškai tarsi siekiate paversti liminalumą (antropologinis terminas, reiškiantis pereinamąjį laikotarpį – red.) personažu, bet man jis reiškia, kad ir svarbią, bet vieną iš daugelio sąvokų. Ne visai tiesa, kad šis terminas man yra lyg ideologija ar tikėjimas.“ 2018-aisiais Grišinas parašė savo pirmąją knygą „Politika žmogaus veidu: tapatybė ir patirtis postsovietinėje Europoje“, kurią išleido Britanijos mokslo literatūros leidykla Routledge, ir pripažįsta: „Mano gyvenimas pasidalijo į dvi dalis: „iki knygos“ ir „po knygos“. Arvydas nėra buvęs Rusijoje, bet kartais paskambina savo totorei močiutei Voroneže, su kuria jam pavyksta susikalbėti rusiškai ir tikisi ją aplankyti. Grišino monologas iš mūsų pokalbio:

Arvydas Grišinas – Kauno technologijos universiteto mokslo darbuotojas, dėstė politinę antropologiją Vilniaus dailės akademijoje. 2015 m. įgijo filosofijos daktaro laipsnį Kento (Didžioji Britanija) universitete. 2017 m. atliko podoktarinę stažuotę Jeilio universitete (JAV). Knygos „Politika žmogaus veidu: tapatybė ir patirtis postsovietinėje Europoje“ (Routledge, 2018) autorius.

Daug ketvirčių

Aš – vietinis, trečios kartos vilnietis. Lietuvė močiutė į Vilnių atvyko iš Kauno karo metais. Mano kilmę sudaro keturios lygios dalys: totorių, rusų, aukštaičių ir žemaičių. Mama – lietuvė, o tėtis turbūt rusas. Jis gimė Irkutske, augo Uzbekistane, vėliau Afganistane, mamą sutiko Maskvoje, o pastaruosius 30 metų gyveno Lietuvoje. Tad sunku tiksliai įvardinti jo tautybę ir tapatybę. Tėčio tėvai – inžinierius ir architektė – Sovietų Sąjungos laikais gavo paskyrimą dirbti Afganistane. Tėčio tėvas, mano senelis, buvo rusas, o mama, mano močiutė – totorė. Ji iš Kazanės totorių, nuo Volgos, iš Tatarstano. Namie visada kalbėdavomės lietuviškai. Aš užaugau lietuvių humanitarų aplinkoje. Mama menotyrininkė. O tėvo specialybė – archeologas. Lietuvių kalbą per 30 metų jis išmoko. Tiesiog kalbėjo ir išmoko, netobulai, bet pakankamai, kad galėtų susikalbėti. Su tėvu mano iniciatyva kalbamės rusiškai, kad nepamirščiau rusų kalbos. Pats jos pramokau iš gatvės draugų ir kompiuterinių žaidimų. Kuo daugiau kalbų moki, tuo turtingesnis esi. Rusų – niekuo neišsiskiria. Kalba vienareikšmiškai – turtas. Net nesugalvoju, kas gyvenime gali būti vertingiau nei kalbų mokėjimas.

Nutylėta istorija

„Žilą“ vaikystę praleidau Justiniškių rajone. 90-taisiais, kai klestėjo reketas ir tos visos gaujos nuolatos pešdavosi, ištrūkau gyventi į senamiestį. Augau su mama. Tėvai seniai išsiskyrę. Tuo metu reto žmogaus tėvai liko susituokę, tarp jų turbūt daugiau išsiskyrusių nei išsaugojųsių santuoką. Tas laikotarpis labai kirto per šeimas ir tai turbūt yra kiek nutylėta istorija. Šis laikmečio tektoninis lūžis paveikė visus. Todėl ir atsirado tiek daug dvasinių, religinių judėjimų. Žinoma, jie pas mus atkeliavo iš Rytų per Rusiją, suvokti rusiškai, paliesti tam tikros ortodoksinės įtakos. Kalbame apie 9-o dešimtmečio pabaigą, 10-o pradžią, laikotarpį iki pat 2000-ųjų. Pažvelkime vien į to meto verslus: turėjau darželyje draugą, kurio tėvas vežiodavo metalus (nelegalus metalų, platinos ir kt. išvežimas į užsienį – red.). Tai reiškia, kad jo visą laiką nebūdavo namie, o kai grįždavo, vaikščiodavo su pistoletu ir labai rimtas. Per kažkurią kelionę jis mirė. Ir tai kone standartinė to laikmečio istorija.

Neabejotinai, tas poslinkis, kaip ir bet kokia didelė krizė, turi visokiausių pasekmių. Sunku pamatuoti šeimų krizes, sukeltas dabartinės emigracijos. Nežinia ar jos panašios į anuometines, bet tikrai gali būti tarpusavyje susijusios. Jokia trauma ar krizė nesibaigia staiga. Ypač jei tai smurtinė krizė, kaip antai, karas, revoliucija, ar panašios situacijos. Paimkim, pavyzdžiui, Balkanus. Toji smurtinė situacija tęsiasi iš kartos į kartą ir provokuoja naujas. Aš net sakyčiau, kad nenuspėjamybė tapo mūsų kraštų egzistencinė norma.

Tikrų lietuvių bendruomenė

Katalikiškoje Jėzuitų gimnazijoje mane supo daugiausia lietuviška aplinka. Katalikybė su lietuvybe buvo gretinamos nuo sovietmečio, ir jeigu esi įtraukiamas į katalikų bendruomenę, tuo pačiu tampi ir tikrų lietuvių bendruomenės nariu.

Nesijaučiau ten svetimas. Esu baigęs ir pradinę katalikišką mokyklą. Žinoma, aš protestavau, nes man buvo 15-16 metų. Kai tau sako, kad kažkas yra taip ir ne kitaip, būna aišku, kad tikrai yra ne taip. Bet toji kultūros kalba man buvo pakankamai suprantama, kad su ja galėčiau nesutikti. Ir ta aplinka man patiko, jaučiausi saugus.

Užkoduota dviprasmybė

Taip jau nutiko, kad rašydamas bakalauro darbą VU Istorijos fakultete, užsikabinau už liminalumo sąvokos. Trumpai tariant, liminalumas yra pereinamasis laikotarpis arba būsena. Dviprasmiškas būvis tarp struktūrų, tarkim, tarp socializmo ir kapitalizmo, arba tarp vaikystės ir suaugusio žmogaus gyvenimo. Bet, aišku, būtis įmanoma ir amžinai liminalioje situacijoje ir tarp tapatybių. Šiuos dalykus nulėmė XX amžiaus istorija. Buvimas tarp Rytų ir Vakarų diktuoja šią situaciją. Mes visada turime rinktis, nuolat privalome su kažkuo kovoti, kažko siekti. Buvimas „tiesiog” čia ir dabar neįmanomas. Tai yra kitoks būvis, nei, tarkim, Islandijoj, kur žmonės kaip gyveno nuo XII amžiaus su avimis ir puikia muzika, taip ir gyvena, puoselėja savo ganėtinai nedviprasmišką būvį. O pas mus dviprasmybė yra užkoduota.

Man svarbiausia, kaip šie dalykai vyksta žmogaus gyvenime ir kaip jie yra išgyvenami. Kaip žmogus pakinta, praėjęs kažkokį etapą, kaip nustoja būti tuo, kuo jis buvo iki atsidurdamas naujoje erdvėje. Įsivaizduokite, staiga miestą užpila cunamis, ir skirtumas tarp turtingų ir neturtingų pranyksta, nes abudu sėdi šlapiais užpakaliais. Revoliucinė situacija turi šių savybių. Tai yra kaitos ir tapatybių atsiradimo laikmetis, kuris gali būti labai pavojingas, nes tos naujos formos geba paveldėti praeities patirtis, pavyzdžiui, įpratimą vieni iš kitų tikėtis nerealių dalykų arba tarpusavio smurtą. Mušti šeimos narius tampa kultūros dalimi.

Žodį „liminalumas“ įvedė antropologai, stebėję Afrikos genteles, kuriose perėjimas iš vaiko būsenos į suaugusiojo būseną, berniuko tapimas vyru buvo ritualizuotas. Ir mergaitės taip pat turėjo ritualų. Ritualai suvaldo, suteikia stabilią formą nestabiliai realybei. Tokiu būdu žmogus gali išgyventi tą perėjimą tinkamai, be žalojančių pasekmių, subręsti. Aišku, tie išgyvenimai, tie perėjimo ritualai būna labai įvairūs ir gana dažnai skausmingi. Tas tarpas, kai tu jau nesi tas, bet dar nesi ir kitas – tai yra ta liminali, tarpinė būsena. Ritualas reikalingas struktūruoti procesą. Jam vadovauja ceremonijų meistras, kuris toje situacijoje elgiasi ganėtinai diktatoriškai. O kai liminalus procesas baigiasi, ceremonijų meistras atsiskiria, pasišalina iš bendruomenės, jo autoritetas pranyksta.

Ir mūsų visuomenė patiria liminalias būsenas, tik be ceremonijų meistro ir be ritualo. O jei jie ir būtų, vargu ar „meistras” pasitrauktų virsmui pasibaigus. Šios situacijos nevaldomos, kaip antai, karas, revoliucija, tvanas, gaisras, branduolinis sprogimas, Sovietų Sąjungos subyrėjimas ir po to kilęs chaosas. Bet ir pati Sovietų Sąjunga turėjo amžino, pastovaus liminalumo savybių. Juk visą laiką Sovietų Sąjunga „ėjo link komunizmo”, ir niekaip nepriėjo. Vardan to ėjimo buvo aukojami žmonės, socialinės struktūros, buvo statoma kažkas grandioziška ir tai niekaip nesibaigdavo. Tu visą laiką gyveni pamėklių, pusiau tikrovės, pusiau kažkokios siurrealios netikrovės būsenoje, ir tai tampa normalia būkle, ką pavadinčiau, sovietizmo pamatu, kurį turime paveldėję ir šiais laikais. Siurreali būties lengvybė tapo galbūt ne pamatu, bet labai stipriu posovietiniu veiksniu. Tai kultūra, kurioje struktūros yra labai dviprasmiškos.

Apie sovietizmą kalbu iš tokios daugiau egzistencinės, patirtinės pusės, kaip modus vivendi (lot. gyvenimo būdas), kasdienių praktikų, kasdienių supratimų: kodėl vyksta taip, o ne kitaip, kodėl aš galiu kažkam trenkti į nosį gatvėj, o kitur negaliu, kodėl galiu kažką apgauti, kažkam duoti kyšį, o kitur tai yra pasibaisėtina. Kalbu apie politinę kultūrą ir kosmologiją, ne tik apie tai, kad tu taip darai, bet ir apie tai, kaip tu tai paaiškini. Nurodai kažkokį normatyvumą: „pasaulis toks“. Arba: „visi taip daro“. Kas tie „visi“? Kaip tu supranti tuos visus ir ką tu nurodai, kokį autoritetą nurodo „visi“? Tu įsivaizduoji mitologinį „visi“, suteiki jam tokį moralinį lygmenį, kuriame jis turi galią būti modeliu, ir tuomet tai atpažįsti ir pratęsi kasdienybėje.

„Ši mūsų epocha baigiasi“

Nesu tikras, kad galiu apibrėžti lietuvybės sąvoką. Mūsų karta nėra patyrusi nei karo, nei kažkokių rimtų sunkumų, bet mes susiduriame su kitais egzistenciniais iššūkiais ir būtent tais momentais svarbu aiškiai apsibrėžti save ir kitą. Įsivaizduokime dvi kariuomenes, kariaujančias be vėliavų: šiuos dalykus galime matyti ir šiais laikais. Suprantame šios situacijos sudėtingumą ir pavojingumą. Savęs stipriai įsitveriama suprantant, kad tavo kultūrinis, kalbinis ar politinis savitumas, tarkim lietuviškumas, nėra savaime suprantamas, jam grasinama. Mūsų karta yra užaugusi tokiomis sąlygomis, kai jai nebuvo grasinama. Yra visokių dalykų, tačiau realūs tankai kol kas neatvažiavo, todėl turim laimės ir džiaugsmo leisti sau neapsispręsti.

Poststruktūralistinė mintis irgi nulemia tam tikrus mąstymo modelius, kurių neturėjo mūsų tėvų karta. Dabartinis pasaulis mums liepia: „Perstumk ribas ir neapsistok ties vienu savo modeliu“. Gyvename kultūroje, kur tai tampa norminiu teiginiu. Aš manau, kad tai yra ganėtinai įprastas šių laikų intelektinis klimatas. Bet ši mūsų tokio beistorinio būvio, istorijos pabaigos epocha baigiasi, prasideda istorija. Nežinau, kokia.

Civilizacijos raidos kelių yra įvairių, konfliktų bus ir mūsų kartai reikės rašyti istoriją. Todėl manau, kad klausimai apie tapatybę yra epochiniai. Su šiais klausimais viskas yra gerai, nes žmonės jais gyvena, gyvena jų apsuptyje ir taip steigia savo būtį. Praeis dar kažkiek laiko ir į tuos klausimus žmonės atsakinės dar kitaip, ir lietuvybė bus dar kitokia.

Visa tai apie žmogišką tempą

Mano komentaras apie tautinės tapatybės paieškas skamba kiek delioziškai (Gilles Deleuze – XX a. antros pusės prancūzų filosofas, red.). Žinoma, viskas keičiasi, niekas nėra iš tikrųjų stabilu, bet yra natūralus žmogiškas gyvenimo tempas, kuris reikalingas žmogui ką nors išgyventi, žmogiškosios kaitos sparta. Tapsmas turi būti tęstinis laike procesas ir žmogui būtina turėti aiškias, stabilias kategorijas. Kad ir neabsoliučios, bet jos turi būti. Todėl mes matome tokią neigiamą reakciją į kairiąją liberaliąją mintį ir transseksualumą, ir visas šias ideologines sroves. Žmonėms dažnai yra priimtina turėti aiškias, nedviprasmiškas kategorijas. Todėl manau, kad radikalizavimasis Europoje ir Amerikoje yra dalies jaunos kartos reakcija į tai, kas jiems pernelyg nesuprantama.

Kalbėdami apie tapatybę, aptarkime, pavyzdžiui, medžio būseną. Medis yra medis, jis kinta, bet turi konkrečią savastį ir auga tam tikru savo tempu. Klausimas, ar po kelių metų jis bus tas pats medis? Aš manau, kad tas pats. Jis turi kažkokią vertikalę, pagal kurią auga, kažkokią tvarką. Ir turi savo gyvenimo ciklą, natūralų gyvenimo tempą. Tu gali jį apkarpyti, kažkiek suformuoti, sukonstruoti. Bet jeigu tu perpjausi ašinę arteriją, jis nudžius. Ir tai, kas jį daro medžiu, o ne kėde, ir yra tas tempas bei gyvybės ciklas. Suaugęs medis, ko gero, savęs jaunystėje neatpažins, bet nieko čia baisaus. Mes tikrai neatpažintume lietuvių, kurie čia gyveno XVII amžiuje.

Vatos dėžutė

Politika neįmanoma be kategorijų, be dėžučių, be apibrėžimų. Ir tiems patiems vatnikams galime priskirti skirtingas rūšis ir porūšius. Ir netgi tie porūšiai yra pernelyg apibendrinti. Bet kartu reikia tipologijos. Čia ir atsiranda tas vaizduotės elementas, toji mitologija, kuri apima tiek, kiek tau realybė yra nepakankama arba per detali. Reikia atskirti tuos mitus nuo melo ir beprasmybės, nesuprantamos netiesos, todėl aš naudoju žodį „vaizdiniai“. Tie mitai-vaizdiniai keičiasi, vieni aktyvuojasi, kiti užgęsta. Priklausomai nuo politinių, socialinių realijų, „įsijungia” vienas ar kitas mitas-vaizdinys. Mūsų sąmonės aprėptis yra gana ribota, suvokimas baigtinis ir todėl tenka kažkur nubrėžti liniją. Tai yra žmogiškos būties dalis. Aš manau, kad kuo tikrovė paradoksalesnė, tuo tikresnė. Bet vienareikšmės kategorijos mums reikalingos tam, kad galėtume normaliai gyventi, gyventi kasdienybėje, „turėti” kasdienybę. Nes vaikai auga kasdienybėje. Gėlės auga kasdienybėje.

Politinė kosmologija

Taikydamas antropologinius metodus aš bandžiau suprasti, kaip formuojasi politinė tapatybė. Kaip šį procesą nulemia istorinis naratyvas, mūsų politiniai vaizdiniai, žmogiškosios patirtys ir politikos elementai, kurie neapčiuopiami teisine arba ekonomine kalba. Mano manymu, politinė realybė yra trijų aspektų nulemtas procesas: istorinių-politinių realijų, t.y., faktinių įvykių; jų supratimo, refleksijos; ir, galiausiai, žmogiškųjų patirčių. Politiniai procesai ne tik vyksta, bet juos žmonės išgyvena. Asmeniniai išgyvenimai kuria reikšmes ir daro įtaką tikrovės suvokimui, kuri savo ruožtu formuoja naujas politines realijas. Norėjau parodyti, kaip politiniuose procesuose veikia žmogus ir kaip tai gali paaiškinti dabartines su tapatybe susijusias regionines įtampas.

Tyrinėjau šias problemas pasitelkęs Maidano atvejį. Nagrinėjau simbolius, naudotus Maidane. Stebėjau, kas vyksta realybėje, ir kaip tai yra pateikiama skirtingų žiniasklaidos kanalų: Rusijos, vakarietiškų ir ukrainiečių. Tuo remdamasis konstravau tris šio proceso vizijas. Galiu teigti, kad tos trys vizijos ne tiek atspindi pačią politinę tikrovę vykstančią Maidane, kiek išreiškia pačių žiniasklaidos kanalų ir juos valdančių visuomenių vaizduotę. Aš tai vadinu politine kosmologija, politiniu pasaulio suvokimu. Neigiu, kad mes visi suprantame, matome politinį pasaulį kaip vienareikšmę ir objektyvią teisinę, ekonominę realybę. Knygoje stengiausi sukurti tarpkultūrinio supratimo gaires šių aplinkybių kontekste, išaiškinti mūsų sovietinę ir postsovietinę patirtį vakariečių skaitytojui. Labai didelė dalis to, ką aš ten parašiau, mums yra ganėtinai aiški, o vakariečiams – absoliučiai nesuprantama. Taip pat teigiu, kad vienose postsovietinėse šalyse sovietmetis baigėsi, o kitose vis dar tęsiasi politinės kultūros pavidalu.

Kuo tu buvai ir kuo tapai?

Jei koks nors vaikas žaidė futbolą, o po to pradėjo groti smuiku, tai jis futbolininkas, asimiliavęsis į smuikininką? Ne visai. Vaikas tiesiog auga ir tai natūrali jo būsena. Manau, kad ir kultūrinė asimiliacija – vienas iš normalių tapatybės formavimosi procesų ir ji niekuomet nebus absoliuti. Aš užaugau visiškai lietuviškoje kultūrinėje aplinkoje, bet esu tamsesnio gymio, mano akys kitokios formos. Vaikystėje susidurdavau su tam tikrais draugų juokeliais, turėjau pravardžių, tai buvo pastebima. Dabar kartais kavinėse su manimi pokalbį užmezga angliškai. Todėl net ir visą gyvenimą vienoje vietoje pragyvenęs žmogus, nebūtinai yra visiškai asimiliuotas, jis vis tiek gali būti kitoks. Todėl asimiliacija yra visuomet sąlyginė.

Be abejonės, kažkada tai gali atsiliepti skirtingose gyvenimo situacijose, o kažkam ir kaip vaikystės trauma pajutus tą neabsoliutų tapatumą. Aš šiuos dalykus vertinu kaip normalią ir tipišką tikrovės dalį, kai esi ne toks, kaip kiti ir ne toks, koks manaisi esąs. Net ir tūli aukštaičiai (suprask, standartiniai lietuviai) ar kiti tautiečiai – visi to paties kaimo gyventojai yra skirtingų charakterių. Žemaitė rašo apie Vingius ir Driežus. Ir vis tik, tiek vieni, tiek kiti – lietuviai.

Jei tapatybė nėra stabili ar absoliuti, reiškia, jai reikia tik laiko pasikeisti, peraugti į kažką kitą. Tą laiką, tą tempą reikia gerbti. Kitaip tai virs kažkokiu sudraskymu, savęs sunaikinimu. Kalbant apie asimiliaciją, šis procesas yra natūralus buvimas, tu kažkuo tampi. Nesame vaikystėje tokie patys, kaip suaugę. Asimiliacijos reiškinys turi mažiau bendrumo su pačiu asmeniu, kuriam tą sąvoką bandoma taikyti, nei su tas sąvokas taikančiuoju. Žmogus, kaltinantis kitą asimiliacija arba nepakankama asimiliacija, yra nepatenkintas, kad realybė neatitinka jo kategorijų, kurias jis laiko ne kategorijomis, o tikrove. Mes vis dėlto sutarėme, kad tikrovė yra daugialypė, ji paradoksali.


Kita istorija:

Jelena Grišina