LT   RU

Irina Kalmykova

Kas kaltas?



Irina Kalmykova gimė Ukrainoje. Tačiau ši vingiuota gyvenimo istorija, 2016-ųjų kovą nubloškusi rusų pabėgėlę su nepilnamečiu sūnumi į Lietuvą, prasidėjo Vakarų Sibiro mieste Kogalyme. Kogalymas – „Lukoil“ gimtinė, o miesto pirmoji raidė – trečia naftos kompanijos pavadinime. Taip jau išėjo, kad „Lukoil“ iš Lietuvos pasitraukė, bet atvyko Irina. „Alekperovas („Lukoil“ prezidentas ir stambus akcininkas – red.) Kogalyme būdamas vaikas šliaužiojo po stalu, Sobianinas (dabartinis Maskvos meras – red.) tada ėjo Kogalymo mero pareigas, o mano mama dirbo vyriausiąja miesto buhaltere“, – iš tolo, atsigręždama į tarybinę praeitį, savo pasakojimą pradeda Irina. „Sobianinas su Alekperovu iškilo gerokai vėliau, kai pradėjo vogti, o iki tol labai nevogė, nes vyravo barteriniai mainai. Automobiliai buvo mainomi į naftą – juk buvo badmetis.“ Irina kovoje už neteisėtai sužlugdytą verslą neteko šeimos namo, kuriame ji gyveno kartu su vyru ir trimis vaikais. Jį padegė neatpažinti asmenys. Vėliau, Irinai Maskvoje įsiliejus į protestų judėjimą, nukentėjo jos dukterys Lena ir Lesia. Viena jų atsidūrė kalėjime, o kita buvo rasta gatvėje negyva.

Kogalymas–Vilnius

Dėl to, kad priešinosi, smulki verslininkė įskėlė pačią tikriausią ugnį – neatpažinti asmenys padegė jos namą. Kalmykova mano, kad tai buvo sistemos atkirtis už jos priešinimąsi.

Korumpuoti valdininkai, siekdami atlaisvinti patrauklią vietą saviems, sunaikino Irinos prekybos verslą Kogalyme. Anot Irinos, kažkam kliudė jos dalyvavimas viešuosiuose pirkimuose, kuriuos buvo paranku perleisti lojaliems žmonėms ir gauti savo dalį. O smulki verslininkė Kalmykova nebuvo saviškė. Įmonės iš Maskvos užvaldė viską: jos ir kitų parduotuves, užgrobė turgų. Kai buvo įkurta didmeninės prekybos įmonė „Lukoiltorg“, visus pradėjo naikinti per mokesčių inspekciją. Iriną apkaltino nesumokėjus 8 mln. rublių (114 tūkst. eurų) mokesčių. 7 mln. rublių (994 tūkst. eurų) kreditą verslo plėtrai, už kurį buvo įkeistas jos namas, teismas palaikė įmonės pelnu. Tam, kad būtų iškelta baudžiamoji byla, pakanka būti nuslėpus 500 tūkst. rublių (7 tūkst. eurų). Rusijoje už tokio masto nusikaltimą skiriama iki dešimties metų nelaisvės. Kalmykovai teisme pavyko sumažinti daugiamilijoninę skolą iki 40 tūkst. rublių (568 eurų). Pasak Irinos, teismas vis tik paliko nedidelę skolą, nes, priešingu atveju, jos absoliuti pergalė sistemai būtų reiškusi pralaimėjimą. Pašnekovė be advokato pagalbos paneigė kaltinimus, apgynė savo reputaciją, bet pelningo verslo nebesusigrąžino ir patyrė daug nuostolių. Dėl to, kad priešinosi, smulki verslininkė įskėlė pačią tikriausią ugnį – neatpažinti asmenys padegė jos namą. Kalmykova mano, kad tai buvo sistemos atkirtis už jos priešinimąsi. Anot Irinos, suversti kaltę konkretiems asmenims už nusikaltimus, nuo kurių ji nukentėjo – netikslinga. Iš didžiulės tarybinės nuomojamo buto sekcijos Naujininkuose (Vilniaus mikrorajonas – red.) pašnekovė ištraukia už nuopelnus Rusijos ekonomikai gautą laureatės diplomą, kuris iškalbingai patvirtina jos verslią praeitį.

Kova už prarastą turtą Iriną nubloškė į Maskvą, kur ji aktyviai įsiliejo į opozicijos judėjimą. Pašnekovės pasakojimą iliustruoja jos nuotraukų albumas, kuriame išvydome nužudytojo Boriso Nemcovo ir ukrainiečių lakūnės Nadeždos Savčenko autografus. Kalmykova – viena iš nedaugelio Rusijos piliečių, teismo apkaltintų pagal 212 baudžiamojo kodekso straipsnį – už dalyvavimą mitinguose, maršuose ir piketuose. Už tai gresia iki penkerių metų kalėjimo.

Pabėgimo dieną, vienoje Maskvos gatvių buvo rasta negyva jos vyresnioji duktė Lesia.

Kai teismas Irinai skyrė rašytinį pasižadėjimą neišvykti iš šalies, mūsų herojė ir toliau dalyvavo protestuose. Bet, išgirdusi rimtą advokato perspėjimą, kad turimų sulaikymų epizodų pakanka, jog teismas rašytinį pasižadėjimą neišvykti akimirksniu pakeistų keliais metais nelaisvės, nusprendė kartu su nepilnamečiu sūnumi Ruslanu per Baltarusiją pabėgti iš šalies. Tačiau ištrūkti iš Baltarusijos nepavyko, nes Ruslanui tuomet sukako keturiolika, ir jis neturėjo paso. Norint patekti į Ukrainą, reikėjo trumpam grįžti į Rusiją. Pašnekovė su siaubu prisimena 25 laipsnių šaltį ir pasienio ruože stūksojusį ledinį kalnelį, į kurį ją užtempė Ruslanas kartu su palydovu – anot Irinos, pasieniečiai kalnelį tyčia apliedavo vandeniu.

Kalmykova neatvyko į jai paskirtą teismo posėdį Maskvoje. Teismo salėje buvo paskelbta jos tarptautinė („Interpolo“) paieška. 2015 m. sausio 25-ąją, mūsų herojės pabėgimo dieną, vienoje Maskvos gatvių buvo rasta negyva jos vyresnioji duktė Lesia. Moteris norėjo grįžti į Rusiją jos palaidoti, bet susilaikė dėl sūnaus ateities. Ir Baltarusijoje, ir Ukrainoje Irina su sūnumi niekur nėjo iš namų, bijojo būti sučiupta. Jaunesnioji duktė Lena tą akimirką jau buvo uždaryta į kalėjimą. Vienas mūsų susitikimų su Irina įvyko 2017 metų lapkričio 15-ąją – tądien Leną paleido iš kalėjimo. Mūsų pašnekovę užplūdo džiugaus laukimo jausmas, susipinantis su nerimu ir dukters sugrįžimo rūpesčiais. Dėl biurokratinių trukdžių motina su dukra susitikusios dar nebuvo, bet Irina nepraranda vilties.

Lietuvius trėmė į kitą Sibirą

Po to, kai Rusijos mokesčių inspekcija Irinai iškėlė daugiamilijoninį ieškinį, moteris patyrė insultą. Atvažiavusi į Lietuvą, ji dirbo fiziškai sunkų darbą – plovė grindis baldų ceche – tai dar labiau pablogino jos sveikatą. Šiuo metu Kalmykovai skirta invalidumo grupė, bet ji negauna išmokų, nes dėl jų turėtų atsisakyti Rusijos senatvės pensijos. Kadangi ji yra ieškoma šios šalies teisėsaugos, nežino kaip tai galėtų padaryti. Lietuvoje pabėgėlei mokama 160 eurų kompensacija už buto nuomą, dar 152 eurus kas mėnesį skiria „Caritas“. „Jokių kitų išmokų negaunu – padeda žmonės“, – atvirai reikšdama dėkingumą pasakoja Irina. Jos istorija Lietuvoje sukėlė atgarsį – kai žiniasklaida parašė apie politinę pabėgėlę iš Rusijos, kuriai tuo metu buvo reikalingos dvi operacijos, daugybė žmonių neliko abejingi ir Irinai pasiūlė pagalbą. Sykį jai paskambino moteris iš Kauno rajono, kuri vaikystėje su šeima buvo ištremta į Sibirą. Moteris paklausė, kuo galėtų padėti, nes prisiminė, kaip sibiriečiai pagelbėdavo jų šeimai, atnešdavo pieno. „Ta moteris, deja, neįsivaizduoja skirtumo tarp ankstesniojo ir dabartinio Sibiro, – apgailestauja Irina. – Mes gyvenome Vakarų Sibire. Ten šaltis viską sukausto. Joks pro šalį važiuojantis automobilis nepalikdavo žmogaus stotelėje, būtinai pavežėdavo. Tuomet, panašiai kaip Lietuvoje, žmonės jautėsi atsakingi vieni už kitus. Šiandien yra visiškai kitaip.“

1985-aisiais Irinos mama iš šiltojo Charkovo atsikraustė į Kogalymą užsidirbti pinigų. Tuomet šis miestas buvo tik pradėtas statyti pelkėse, netoli Surguto. Pelkės buvo užpilamos smėliu, o ant jo augo namai. Moteriai greitai skyrė butą, nes ji buvo reikalinga specialistė. Atėjus ekonominiam sunkmečiui, mama iš Ukrainos pasiėmė ir Iriną. Tuomet, kaip pasakoja Irina, žmonės pinigų neturėjo, prekių gaudavo už talonus, kainos augo greičiau nei atlyginimai, o Sibire žmonės gerai uždirbdavo. Pašnekovė prisimena, kad Kogalyme, be azerbaidžaniečių, buvo ir lietuvių statybininkų gyvenvietės raudonais stogais. „Kai įvedė kuponus, lietuvių parduotuvėje buvo visko, bet pirkti galėjo tik lietuviai. Mama dirbo vyriausiąja miesto buhaltere, todėl taip pat turėjo teisę ten apsipirkti. Kogalyme buvo ir karvių ūkis, bet šieną į jį atveždavo traukiniais, todėl pienas buvo tiekiamas tik vaikų darželiams ir mokykloms. Mes valgėme pieno produktus, pagamintus iš sausų miltelių, o lietuviai turėjo viską: tikrą pieną ir tikrą varškę. Apsipirkti lietuvių parduotuvėje būdavo tikra laimė“, – prisimena Irina.

Irina ir liko Rusijoje, bet pilietybės paprašė tik 2001 metais, kai gimė sūnus.

Verslo pradžia ir pabaiga

Kalmykova verslą pradėjo prekiaudama turguje, spaudžiant 40 laipsnių šalčiui. „Ant kepurės užsidėdavau peruką, ant striukės – kailinius. Batus kišdavau į veltinius, – savo aprangos stilių vaizdžiai apibūdino Irina. – Turguje prekiavau sausainiais ir saldainiais. Po to perėjau prie daržovių. Turėjome mažą automobilį „Moskvich“ su būdele, vadindavome jį pyragvežiu. Įstatėme tai būdelei langelį, ir visa susirietusi per jį prekiaudavau. Kad vaisiai nesušaltų, kūrendavau pečiuką. Tuo laiku „Lukoil“ vietiniams gyventojams mokėdavo gerus atlyginimus, tad šiauriečiai daržoves ir vaisius pirkdavo dėžėmis.“

Vėliau Irina pusrūsyje atidarė parduotuvę. Kartu su vaikais dirbo visus darbus: ir prie kasos stovėjo, ir patalpas valė. 2003-aisiais Kalmykovos verslas išaugo. Moteris įsteigė didmeninės prekybos bazę, pagal valstybės užsakymus tiekdavo kanceliarines prekes ir valymo priemones mokykloms bei vaikų darželiams. Įmonė taip pat turėjo licenciją įvairiose šventėse prekiauti helio balionėliais.

Ant kepurės užsidėdavau peruką, ant striukės – kailinius. Batus kišdavau į veltinius, – savo aprangos stilių vaizdžiai apibūdino Irina. – Turguje prekiavau sausainiais ir saldainiais.

Pasak Irinos, tuo metu mieste gyveno apie 50 tūkstančių gyventojų, ir maždaug kas antras iš jos pirko balionėlius: „Tai juk Sibiras, žmonės pinigų turėjo. Nupirkdavau 100 tūkstančių balionėlių – brangių, ne kokių guminių. Pigiausias tada kainavo 100 rublių (apie 1,5 euro). Nebuvo jokios konkurencijos. Lesia apsirengdavo Malvinos, Raudonkepuraitės arba Pjero kostiumu, vaikščiodavo šventės sukuryje ir pardavinėdavo. Maskvoje tomis dienomis estrados artistų nebūtumėte radę – visi važiuodavo pas mus, nes „Lukoil“ jiems mokėjo gerus pinigus.“ Irina pasakoja dainuodama: „Kogalymo miestas stūkso vidur Sibiro taigos, vidur Sibiro žiemos, vidur pelkių neįžengiamų...“

Pasak Kalmykovos, nūdieną vietiniai gyventojai nėra tokie turtingi kaip anksčiau: „Lukoil“ įdarbindavo vietinius gyventojus ir prie atlyginimo mokėdavo „šiaurietiškus“ priedus. Pavyzdžiui, jei uždirbi 10 tūkstančių rublių, 5 tūkstančius „šiaurietiško“ gauni viršaus. Vengdami mokėti „šiaurietiškus“ priedus, kiti darbdaviai ėmė kviestis darbuotojus iš kitų Rusijos regionų, o vėliau importavo darbo jėgą iš Ukrainos, Tadžikistano ir Uzbekistano – jiems apskritai galima mokėti centus. Dabar vietiniai žmonės kažkaip pragyvena iš prekybos ir valdiško darbo.“

Vidurdienį staiga be paliovos ėmė skambėti antrasis telefonas. Lesia galiausiai padavė ragelį. Pirmąjį ragelį su mama iš ligoninės laikiau prie vienos ausies, o kitoje ausyje išgirdau: „Tavo namas dega.“

Kasmet pirmąjį rugsėjo sekmadienį Maskvoje ir Kogalyme švenčiami miesto gimtadieniai bei naftininkų diena. 2004-aisiais šios šventės turėjo būti švenčiamos rugsėjo 5-ąją, tačiau rugsėjo 1-ąją įvyko Beslano tragedija. Tuomet teroristai per mokslo metų pradžios šventę paėmė įkaitais visus mokykloje buvusius žmones. Žuvo 314 asmenų, iš jų 186 vaikai. Po federalinių jėgos struktūrų mokyklos šturmo Rusijoje buvo paskelbtas gedulas. „Tai šventei buvome nusipirkę milžinišką kiekį balionėlių, – slogiais prisiminimais dalijasi Irina. – Prekės atkeliavo, net helio dujomis apsirūpinome, tad reikėjo kažką sugalvoti. Su Lesia nuvažiavome į darbą. Mūsų kabinete vienas priešais kitą stovėjo du stalai ir ant kiekvieno jų buvo po telefoną. Duktė intensyviai rūšiavo prekes, o aš telefonu bendravau su mama, kuri gulėjo ligoninėje. Vidurdienį staiga be paliovos ėmė skambėti antrasis telefonas. Lesia galiausiai padavė ragelį. Pirmąjį ragelį su mama iš ligoninės laikiau prie vienos ausies, o kitoje ausyje išgirdau: „Tavo namas dega.“ Mečiau žemėn tuos du telefonus ir pasileidau bėgti.“ Dvimetis sūnus tądien buvo likęs namuose kartu su 15-mete dukra Lena. Ji sugebėjo laiku pastverti brolį ir sveiką išnešti iš degančio namo. Pasak Irinos, ugniagesiai nustatė, kad buvo įvykdytas tyčinis padegimas. „Iš pradžių bandėme gesinti vandeniu iš dubens, – prisimena Irina. – Deja, ugnis plito. Ugnies židinys buvo miegamajame. Veikiausiai kažką įmetė. Tvoros tuomet neturėjome.“ Trejus metus statytame name šeima pragyveno viso labo vienerius.

Savivaldybė Kalmykovai su trimis vaikais neskyrė nė laikino bendrabučio kambario – taip palikdama juos Sibiro miesto gatvėje. Draudimo pinigus už sudegusį namą Irina atgavo tik po ketverių metų. „Parašiau Putinui. Man pakako proto – juk buvau paprasta pilietė. Apskundžiau jam vietinę valdžią. Iš Chanty-Mansijsko atėjo laiškas. Nuvažiavau ten ir žengdama per slenkstį išgirdau: „Skųstis išmokai, o dirbti nelabai?!“ Viską iškart supratau“, – pasakoja Irina. Iš pašnekovės vėl pareikalavo dokumentų originalų, ir jai lėktuvu iš Kogalymo teko transportuoti pilnas dėžes dokumentų. Nauja mokesčių inspekcijos patikra atrado vieną milijoną nesumokėtų mokesčių. Irina buvo vėl apkaltinta mokesčių vengimu, bet jai ir antrąsyk pavyko savarankiškai apsiginti, gyvenant ekstremaliomis sąlygomis Chanty-Mansijske: „Pinigų neturėjau. Nakvodavom miške, „Gazelėje“ (rusiškų mikroautobusų markė – red.), prausėmės uoste.“ Teismas, kaip ir pirmąsyk, paliko nedidelę 20 tūkst. rublių (284 eurų) skolą.

Į Maskvą pas Putiną!

Nuvažiavau pas Putiną į Maskvą. Surinkau visus dokumentus ir su viltimi išvažiavau. Aštuonerius metus klaidžiojau po tą didžiulį miestą. Beveik kiekvieną dieną eidavau į prezidento administraciją.

2008-aisiais Irina išvažiavo iš Kogalymo į Maskvą ieškoti teisybės. „Nuvažiavau pas Putiną į Maskvą. Surinkau visus dokumentus ir su viltimi išvažiavau. Aštuonerius metus klaidžiojau po tą didžiulį miestą. Beveik kiekvieną dieną eidavau į prezidento administraciją. Sykį ten prisėdom su Ruslanu ir pasakiau: „Niekur neisiu!“ Mus išsivedė policija. Skundai buvo siunčiami atgal į Kolagymą ir Chanty-Mansijską, o iš ten man buvo siunčiami atsakymai. Galiausiai pranešė, jog susirašinėjimas baigtas.“

Maskvoje mūsų pašnekovė nuomavosi butą. „Buvo brangu, bet dukterys dirbo. Man padėjo atsidaryti prekybvietę – prekiavome balionėliais, suvenyrais, niekučiais vaikams. Visai neblogai uždirbdavome, tačiau Lesia ir Lena metė mokslus, nes reikėjo dirbti. Tuo metu mane ištiko insultas – kurį laiką teko gulėti lovoje, Lesia mane slaugė.“

„Mane sulaikydavo penkis kartus per dieną. Turėjau galingą balsą – kai vykdavo kokia akcija, mane iškart „susemdavo“. „Autozake“ esu buvusi daugiau nei penkiasdešimt kartų.

Iš pradžių Irina tiesiog reikalavo suteikti jos vaikams socialinį būstą. Vėliau žlugusi smulki verslininkė tapo politinės sistemos oponente. Jai buvo keliamos baudžiamosios bylos, o vizitai pas prokurorus tapo moters darbu. „Mane sulaikydavo penkis kartus per dieną. Turėjau galingą balsą – kai vykdavo kokia akcija, mane iškart „susemdavo“. „Autozake“ (konvojus, mobili policijos platforma – red.) esu buvusi daugiau nei penkiasdešimt kartų. Nuovados manęs nenorėjo priimti, nes visuomet keldavau sumaištį, tad po visą Maskvą vežiodavo „autozaku“.

Penki Irinos Kalmykovos baudžiamosios bylos epizodai, dėl kurių ji yra ieškoma „Interpolo“:

Pirmas. 2014 metų gruodžio 5-ąją, Iriną areštavo šalia „Čistyje prudy“ tvenkinių esančioje kavinėje „Mumu”. Tąkart ji dalyvavo akcijoje, skirtoje paminėti 2011 metais netikėtai kilusius masinius protestus, kurių priežastimi tapo gausybė pažeidimų ir nelogiškas rinkėjų aktyvumas Dūmos rinkimuose: anot vyriausiosios Vladimiro Čiurovo rinkimų komisijos, balsuoti susirinko 146 proc. rinkėjų. Kavinėje Irinai buvo pasakyta, kad ji panaši į teroristę mirtininkę. Nufilmuota iki Irinos sulaikymo kavinėje.

Antras. Sausio 15-ąją Manežnaja aikštėje per akciją „Laisvę politiniams kaliniams“ minia koloradinėmis kepurėmis skandavo „Maidanas nepraeis!“ (Maidano nebus – red.), o Irina stovėjo šalia ir garsiai replikavo „...pro Manežnają!“ (Maidanas bus – red.) Pasak pašnekovės, policija apėjo agresyviai nusiteikusių „koloradų“ minią, o sulaikė ir į nuovadą nuvežė tik ją.

Trečias. Irina buvo sulaikyta per asmeninį piketą, skirtą Nadeždos Savčenko gimtadieniui, prie kalėjimo „Matroskaja tišyna“, kur ir kalėjo garsioji lakūnė.

Ketvirtas. Sulaikyta Lubiankoje prie Rusijos Federacijos saugumo tarybos centrinės būstinės, kai kartu su kolegomis degino futbolo ultrų fajerius, skandavo ir laikė transparantus su užrašu: „Laisvę Nadeždai Savčenko!“.

Penktas. Verslininkų dieną ant Ekonominės plėtros ministerijos laiptų Irina trynė virvę muilu – tai simbolizavo smulkaus verslo smaugimą.

Lena

Grįžusi pamatė, kad Lena apsupta policijos pareigūnų. Žmonės kioske girdėjo ją šaukiant: „Padėkite, žiūrėkite, ką jie daro!“ O jie kišo narkotikus jai į apatinius.“ Leną nuteisė kalėti trejus su puse metų.

2014-ųjų vasarą Irina kartu su dukterimis dirbo partijos „Jabloko“ rinkimų štabe. Važinėdavo autobusiuku ir dalindavo agitacinius bukletus bei laikraščius. „Jabločnikams“ patiko mūsų darbas – Lena mokėjo labai greitai išdalinti visą krūvą brošiūrų, jie net ją filmavo“, – apie dukterį pasakojo mama.

Kartą Irina į rinkimų štabą nuvažiavo viena, o dukterys turėjo atvažiuoti vėliau. „Skambina man Lesia ir sako: „Mama, Leną sulaikė.“ Lena įsėdo į taksi, o Lesia nubėgo pasmulkinti pinigų. Grįžusi pamatė, kad Lena apsupta policijos pareigūnų. Žmonės kioske girdėjo ją šaukiant: „Padėkite, žiūrėkite, ką jie daro!“ O jie kišo narkotikus jai į apatinius.“ Leną nuteisė kalėti trejus su puse metų.

Lesia

Lenai sėdint kalėjime, buvo pagrobta jos vyresnioji sesuo Lesia. Merginai einant namo, trys nepažįstami vyrai ją jėga įvilko į automobilį ir keturias valandas vežiojo po miestą. „Pagrobėjai jos klausė, ar mamai negana, kad Lena kalėjime? Lygiai po metų Lesia buvo rasta negyva, – pasakoja Irina. – Manau, kad ją nužudė. Gruodžio 5-ąją ji skambino močiutei. Prieš tai ji ligoninėje gydėsi plaučių uždegimą. Paskambino ir pasakojo, kad iš ligoninės ją pasiėmė policija ir dvi paras nuovadoje kvotė, kur mama. Nemušė. Vėliau ji turėjo nusipirkti bilietą ir važiuoti pas močiutę, bet tuomet dingo. Močiutė skambino į policiją, tačiau ten nieko nežinojo. Tada ji apskambino ligonines ir morgus – taip pat jokių žinių. Vėliau mama man atsiuntė žinutę, kad Lesia mirė gruodžio 25-ąją ir gulėjo morge, į kurį mama buvo skambinusi!“

Lesia, anot Irinos, buvo tyli – jei kas ir nutikdavo, ji pasitraukdavo į šalį, ir į ją niekas niekada nekreipdavo dėmesio.

Irina

Vieną sykį policija Kalmykovą sulaikė kartu su sūnumi. 2013 metų gegužės 9-ąją prie „Čistyje prudy“ tvenkinių vaiką kartu su suaugusiais įgrūdo į „autozaką“. Be Pergalės dienos tądien buvo minimos protesto „Occupy Abaj“ metinės. „Ruslanas su kitais berniukais žaidė futbolą, – prisimena Irina. – Viską apraišiojome baltais kaspinėliais, piketavome po vieną iš eilės. Stovėjau basa, nes buvo vasariškai karšta. Nusprendėme eiti vorele ir mojuoti juostelėmis. Tuomet mus ir sulaikė. O vaiko juk vieno nepaliksi – Ruslanui buvo viso labo vienuolika. Iš pradžių jis išsigando ir pradėjo verkti...“

Pasak Irinos, sulaikymo scena atrodė taip:

„Autozakas“ kimšte prikimštas. Žmones į policijos sunkvežimį grūdo jėga, o šie priešinosi ir rėkė. Sulaikytieji per atvirą langelį ėmė šaukti praeiviams, kad „autozake“ yra 11-metis. Tada policininkai uždarė sunkvežimio langus. Sunkvežimyje buvo tvanku, vaiką ištiko stresas. Visus nuvežė į nuovadą, kur Ruslano laukė vaiko teisių apsaugos specialistai: „Kodėl jūs su mama ten atėjote? – O ką, negalima po parką vaikščioti Pergalės dieną, šiandien juk šventė?! – Kur jūs ėjote? – Ėjome pirkti ledų ir mus sulaikė. Ir apskritai, Konstitucijos 31 straipsnis žmonėms leidžia…“

„Visi pradėjo juoktis ir ploti“, – su šypsena dalinasi prisiminimais Irina. Ir sutrikusi priduria: „2012-aisiais rateliu šokome Raudonojoje aikštėje. Žaidėme „Šaltinėlį“, ir mūsų niekas nesulaikė.“

Pasak Irinos, iš pat pradžių dėl vaikų baimės ji nejautė, negalėjo nė pagalvoti, kad nutiks tokie dalykai. „2013 metais tris mėnesius badavau prie „Vieningosios Rusijos“ biuro. Mane sulaikydavo tris kartus per dieną, grasino atimti vaikus. Nežiūrėjau į tai rimtai, nes mano vaikai buvo sotūs ir aprengti. Tam, kad būtų atimtos motinystės teisės, turi būti rimtas pagrindas. Kai manęs nebūdavo namie, Ruslaną prižiūrėdavo Lesia su Lena.“ Po metų Lena pateko į kalėjimą, o dar po metų mirė Lesia.

„Saugoti savo vaikus? – susimąstė Irina. – Niekuomet apie tai nepagalvojau. Bandysi apsaugoti šiandien – nereiškia, kad ateityje vaikas taip pat bus saugus. Mąsčiau šia diena.“

Irina teigia, kad į Lietuvą atvažiavo dėl sūnaus. „Jei Ruslanas nebūtų grįžęs iš Dagestano, kur jį 2013 metais išsivežė tėtis, nebūčiau išvažiavusi iš Rusijos, būčiau ėjusi iki galo, nenorėjau atsisakyti savo pilietinės valios. Mano gyvenimas man nerūpėjo. Praėjusi tokią mokyklą maniau, kad turiu rodyti pavyzdį kitiems: negalima sėdėti namie, negalima tylėti! Tačiau supratau, kad, jei mane areštuos, Ruslanas liks vienas. Dabar man šventė, nes sūnus gyvena kartu.“

Lietuvoje kitaip nei Rusijoje

Jeigu Rusijoje jūs su kažkuo nesutinkate ir į gatvę išeinate nešini plakatu „Taika pasaulyje“, jus būtinai įkiš į „autozaką“. Galite būti sulaikyti net jei demonstratyviai laikysite baltą lapą gatvėje

„Jeigu Rusijoje jūs su kažkuo nesutinkate ir į gatvę išeinate nešini plakatu „Taika pasaulyje“, jus būtinai įkiš į „autozaką“. Galite būti sulaikyti net jei demonstratyviai laikysite baltą lapą gatvėje“, – Irina pasakoja apie ginčus su žmonėmis, kurie mano, jog Lietuvoje taip pat nėra žodžio laisvės. – Moteris atvažiuoja iš Maskvos ir tvirtina, kad ten labai saugu, nes visur visus tikrina. Man tokio saugumo nereikia.“

Ji stebisi, kai žmonės Lietuvoje mano, kad jiems draudžiama kalbėti. „Tam, kad jie suprastų skirtumą, turi išeiti į gatvę ir pasisakyti. Jei yra kažkuo nepatenkinti, tegul pakyla nuo fotelių. Kai man sako, kad čia taip pat nėra laisvų rinkimų, aš jų klausiu, ar yra buvę rinkimų stebėtojais? Ar matė kaip klastojami balsai? Rusijoje turime krūvą pavyzdžių. O čia nesutikau nė vieno žmogaus, kuris man pateiktų rinkimų klastojimo pavyzdį“, – piktinasi Kalmykova.

Ruslanas

Ruslanui dabar šešiolika, jis mokosi vakarinėje mokykloje. Į Lietuva jis parsivežė dagestanietiškų paaugliškų svajonių: neturi tesių, bet nori įsigyti BMW. Sako, kad politika nesidomi, bet didžiuojasi mama.

„Politika – tai tavo gyvenimas. Nuo jos ir duonos kaina priklauso!“ – beveik piktinasi Irina. Sūnus tyli. Tuomet mes pakeičiame pokalbio temą: „Ruslanai, o ar automobilio kaina priklauso nuo politikos? – Taip“, – teigia susidomėjęs Ruslanas, ir neužsikirsdamas sako, kad už 500 eurų Dagestane galima nusipirkti dešimt automobilių. Pasitikslinu: „Dešimt BMW? – Ne, dešimt „Lada Priora“, – ramiai mane pataiso Ruslanas. „Kam tau automobilis? – Po miestą su draugais važinėtis, – svajoja jis. – Mamą vežiosiu į akcijas ir politinius susirinkimus. Dagestane visi mažamečiai moka vairuoti, juos tėčiai moko nuo šešerių.“

Ruslanas ilgisi mirusios sesers Lesios. Kai kalba apie seserį, jame prabunda vaikas. Jis džiaugiasi, kad vidurinioji sesuo Lena išėjo į laisvę ir greitai atvažiuos į Lietuvą. Bet dar mažesnis vaikas jame prabunda kalbant apie savo šunį, kuris tuo metu kasosi ir inkščia už durų. Jis didžiuodamasis pasakoja, kad Čiučiai septyni mėnesiai ir kad ji yra rotveilerio, vokiečių aviganio ir laikos mišrūnė. Nesąmoningai ėmus įsivaizduoti monstrą riesta uodega, atsidaro durys, ir atbėga Čiučia – draugiška kalytė. Ruslanui su ja žaidžiant, ryžtuosi paklausti: „Kaip manai, kas kaltas dėl Lesios mirties?“ Jis susimąstęs atsako: „Nežinau.“

Po akimirkos į kambarį grįžusi mama pakartoja klausimą ir tarsi sau, o gal sūnui, atsako: „Ar ne Rusijos valstybė?“

Šeimyninė nuotrauka prieš Lenos areštą, Lesios mirtį, Irinos ir Ruslano pabėgimą į Vilnių.