LT   RU

Daniilas Konstantinovas

Jie vylėsi, kad su nacionalistais pavyks susitarti



Rusų nacionalistas Daniilas Konstantinovas Rusijoje buvo apkaltintas panko nužudymu. 2016 m. Lietuvoje jam buvo suteiktas pabėgėlio statusas. Kodėl Lietuva priėmė rusų nacionalistą?

Nacionalizmas ne pagal Kremlių

Daniilo neišeina patalpinti į tipinio nacionalisto rėmus. Daugybė žmonių, neįvardinančių savęs, kaip nacionalistais, diskriminuoja kitus dėl daugybės priežasčių, ne vien jausdami tautinį nepakantumą. Konstantinovas palieka mažų mažiausiai kitokį įspūdį: „Karjerą pradėjau kaip rusų nacionalistas ir iki šiol juo esu gerąja šio žodžio prasme. Tai reiškia, kad Rusija man yra didelė vertybė, kitaip nei nūdieną itin paplitusios liberalizmo ideologijos. Nenorėčiau, kad rusai ir Rusija išnyktų. Nesu nei fašistas, nei ksenofobas.“ Rusiškąjį identitetą Konstantinovas sieja ne su kilmės grynumu, o pabrėžia mentaliteto svarbą: „Mes kalbame ne apie šunų veislę ir ne apie biologinį aspektą.“

Daniilas praeityje buvo „Maskvos gynybos lygos“ judėjimo lyderis. Ši ir kitos panašios organizacijos dalyvaudavo maskviečių nacionalistų reiduose prieš nelegalius migrantus iš Vidurinės Azijos. Konstantinovas tvirtina: „Reidai buvo teisėti, nieko nemušėm, kartu su policija ir migracijos tarnybos pareigūnais tikrinom tankiai imigrantų gyvenamas vietas bei jų leidimus gyventi Maskvoje.“ Žmogaus teisių centro „Sova“ 2012 m. ataskaitoje teigiama: „Nacionalistai braunasi į namų rūsius, kur gyvena imigrantai ir ima reikalauti dokumentų, po to iškviečia policiją arba migracijos tarnybą. Tai absoliučiai neteisėta, nes nacionalistai neturi jokių įgaliojimų tikrinti dokumentus, juolab sulaikyti žmones. Nacionalistų reidai, per kuriuos jie bando prisiimti jėgos struktūrų vaidmenį, mūsų nuomone, peržengia visas ribas.“ Daniilas tvirtina, kad asmeniškai prie šių dalykų neprisidėjo: „Kai kurie kolegos dalyvavo reiduose laisva valia. Aš nedalyvavau. Nemaniau, kad tikslinga kovoti prie vargšus darbininkus. Jeigu jūs esate prieš perteklinę imigraciją, siekite valdžios, keiskite įstatymus, uždarykite sienas. Kariauti su imigrantais kaip su individais nėra prasmės, nors jie dažnai tūno etnonusikaltimų ir radikalaus islamizmo terpėje – įsitikinau kalėjime. Kovoti reikia ne su pasekmėmis, o su priežastimis. Ir tikrai ne rengiant reidus į rūsius.“

Konstantinovas tikina, kad savo kolegas už tai kritikavo asmeniškai, bet viešai nepasisakė. Jis neragino jų palikti judėjimo ir pats liko lyderiu: „Turbūt buvo svarbesnių reikalų. Prasidėjo revoliucija. Nevertėjo skaldyti organizacijos dėl reidų prieš imigrantus.“

Konstantinovas yra vienintelis nacionalistas, tarptautinės žmogaus teisių draugijos „Memorial“ pripažintas politiniu kaliniu. Net ir patekęs į kalėjimą, kolegų buvo išrinktas į opozicijos koordinacinę tarybą kartu su Aleksejumi Navalnu, Ksenija Sobčak, Sergėjumi Parchomenko, Sergėjumi Udalcovu ir dabar jau nužudytu Borisu Nemcovu. Daniilo minčių raiška, kalbos architektūra nepalieka abejonių, kad susidūrei su tikru politiku. Anot jo, būtent dėl politinės patirties jis veikiausiai ir pateko į kalėjimą, o vėliau atsidūrė Lietuvoje.

Be jokios abejonės, šios skanduotės sukėlė valdžios, kuri paprastai viliasi, jog su nacionalistais visuomet pavyks susitarti ir šie bus patenkinti bet kokiais mažmožiais, nepasitenkinimą. Tačiau išėjo atvirkščiai.

Konstantinovas dalijasi nuomone, kodėl rusų nacionalistai neįtiko Putino režimui: „Paskutiniame „Rusų marše“, kurį organizavome 2011-aisiais, svarbiausi lozungai buvo griežtai nukreipti prieš šalies valdžią: „Užtenka šerti Kaukazą“, „Užtenka šerti „Vieningąją Rusiją“, „Užtenka šerti Kremlių“. Be jokios abejonės, šios skanduotės sukėlė valdžios, kuri paprastai viliasi, jog su nacionalistais visuomet pavyks susitarti nuošalėje ir šie bus patenkinti bet kokiais mažmožiais, nepasitenkinimą. Tačiau išėjo atvirkščiai.“

Anot Konstantinovo, nacionalinio judėjimo Rusijoje nebeliko: „Vienus sunaikino valdžia ir jėgos struktūros, o kiti subliuško savaime. Tam daugiausia įtakos turėjo įvykiai Ukrainoje. Viskas sudužo taip, kad nebeįmanoma suklijuoti.“

Nacionalistai irgi pasisako už sąžiningus rinkimus

2011-ųjų gruodį nacionalistai įsiliejo į visuomeninį protestų judėjimą kartu su liberalais, kairiaisiais, socialistais. „Netgi su LGBT. Skirtingų pažiūrų žmonių jūra išties išgąsdino valdžią. Manau, visai neatsitiktinai tuomet ir atėjo manęs. Kai į bendrą opozicijos versmę susiliejo skirtingos srovės, imtasi jas traiškyti. Deja, sėkmingai.

Jei pažvelgtumėte į tą opozicijos koordinacinės tarybos narių sąrašą, pamatytumėte nemažai dabar nuteistų, kalinčių, emigravusių arba nužudytų, kaip kad Borisas Nemcovas. Su opozicija susidorojo jėga.“

Gruodžio 5-ąją Konstantinovas dalyvavo protestuose prieš rinkimų falsifikavimą „Už sąžiningus rinkimus“. „Atsirado visuomeninis „baltųjų juostelių“ judėjimas. Imta kalbėti, kad prasideda vadinamoji sniego, baltoji, žiemos revoliucija. Pačią pirmą įvykių dieną aš buvau mitinge, dalyvavau demonstracijoje, prasidėjusioje prie Vyriausiosios rinkimų komisijos ir nusidriekusioje Lubiankos link.“

Policija ėmė gaudyti žmones ir vežti į nuovadas motyvuodami tuo, kad jie „trukdė eismui Tverskojos gatve“. Anot Daniilo, iš tiesų tai buvo spontaniškas protestuotojų veiksmas. Iš Maskvos centro jie veržėsi tarsi vanduo visomis kryptimis skanduodami, užtverdami gatves, reikalaudami vyriausybės atsistatydinimo. „Buvau vienos tokių kolonų vedliu. Mane sulaikė kartu su dar vienuolika jaunų žmonių nuo 19 iki 30 metų. Visi tie jaunuoliai laikėsi skirtingų politinių nuomonių.“

Vyras juodu paltu: „Bendradarbiauji, arba...“

Tąkart nakčiai visus nuvedė į laikino sulaikymo patalpas areštinėje, o paryčiais Konstantinovą pristatė paslaptingam vyriškiui: „Jis buvo aukštas, vilkėjo paltą, jo išvaizda buvo grėsminga: pamėlę paakiai, veriantis žvilgsnis.“ Pasak Konstantinovo, jis buvo panašus į specialaus Vyriausiosios Rusijos žvalgybos valdybos (rus. GRU) padalinio pareigūną, tačiau jam parodė kovos su ekstremizmu policininko pažymėjimą.

Pasiūlė man bendradarbiauti, bet aš atsisakiau. Tada jis tarė: „Jei žmonės atsisako su manimi dirbti, juos ištinka arba mirtis, arba kalėjimas.“

„Jis tarė: „Labas, kaip laikaisi? Aš esu tas, kuris išvežė Lindermaną į Latviją. Ar girdėjote?“ Taigi, yra tokia tamsi ir neaiški istorija, kurioje Lindermanas, kontroversiškai vertinamas politinis ir visuomeninis veikėjas, šarvuotu traukiniu neva buvo išvežtas į Latviją ginti rusakalbių teisių. Tada aš jo klausiu: „Kodėl man visa tai pasakojate?“ Jis pasakė, kad aktyviai dirba su opozicija ir visus pažįsta, kuruoja. Pasiūlė man bendradarbiauti, bet aš atsisakiau. Tada jis tarė: „Jei žmonės atsisako su manimi dirbti, juos ištinka arba mirtis, arba kalėjimas.“

Šių grasinimų Daniilas nelaikė rimtais – manė, kad taip tik bandoma jį įbauginti. Jis buvo paleistas iš areštinės ir vėl ėmė dalyvavauti protestuose: Bolotnaja aikštėje, Sachorovo aikštėje, vėl Bolotnaja ir t. t.

„Daniilai, tau gresia rimti nemalonumai, esi įtariamas žmogžudyste. Aš buvau sukrėstas, nežinojau kaip reaguoti.“

„2012-ųjų kovo 1-ąją vienas mano bičiulis netikėtai parašo man „Skype“, kad buvo „E“ (Kovos su ekstremizmu – red.) centre ir ten jam parodę mano nuotrauką, tiksliau fotorobotą. „Daniilai, tau gresia rimti nemalonumai, esi įtariamas žmogžudyste. Aš buvau sukrėstas, nežinojau kaip reaguoti.“

Daniilo tėvas, sukaupęs nemažą politinę patirtį žmogus, žvalgybos pareigūno bauginimus traktavo kaip bandymą jo sūnų įbauginti – kad šis išvyktų iš šalies ir išnyktų iš politinės scenos. „Mano tėvas buvo vienas demokratijos judėjimo steigėjų Rusijoje. Vėliau prasidėjo nesutarimai su Jelcinu ir jų keliai išsiskyrė. Jis gynė Vyriausybės rūmus 1991–1993-aisiais.“ Deja, Daniilo tėvas deramai neįvertino naujosios politinės realybės ir įtikino sūnų likti Rusijoje, tačiau vėliau dėl to labai gailėjosi. Daniilui įsiminė tėčio žodžiai, kad aukotis nevertėjo, reikėjo išvažiuoti iškart. „Aš manau, kad aukotis buvo verta. Aišku, rizika buvo didžiulė, bet aš atsilaikiau. Jei būčiau išvažiavęs iki teismo, būčiau tapęs ieškomu nusikaltėliu. Beje, tuo ir skiriuosi nuo daugelio migrantų – jų bausmė dar tik laukia.“

Areštas, alibi ir įtartinas liudytojas

Daniilas liko Rusijoje, nesislapstė, ir dar 22 dienas dalyvavo protestuose. „Kovo 22-ąją mane suėmė namuose. Nuvežė į policijos nuovadą ir dar sykį pasiūlė bendradarbiauti. Kai atsisakiau, man pranešė, kad bus vykdomas nusikaltėlių atpažinimo procesas. Nesupratau, apie ką jie kalba.“ Daniilas, pats būdamas teisininkas, papasakoja, kodėl atsidūrė kalėjime: „Atveda žmogų – liudytoją vilkintį pankišką striukę, apspangusiomis, kaip man pasirodė, nuo narkotikų akimis. Man duoda numerį ir šalia pasodina du statistus. Tas žmogus rodo į mane ir sako, kad štai šis žmogus 2011-ųjų gruodį nužudė mano draugą prie įėjimo į metro. Tikslios datos jis neprisiminė ir tai niekam neužkliuvo. Kaltinime taip ir parašė: gruodžio pradžioje.“ Tik teisme gavęs bylos dokumentus Daniilas sužinojo, kad nusikaltimą įvykdė gruodžio 3 dieną. „Gruodžio 3-oji – mano mamos gimtadienis. Tikrai gerai pamenu, ką veikiau tą dieną – su tėvais ir svečiais buvome restorane, kurį pats užsakiau gimtadienio šventei.“ Penki gimtadienio dalyviai liudijo už Daniilą prieš vienintelį kaltintojų liudytoją. Mes pateikėme alibi ir buvome šventai įsitikinę, kad mane tuoj paleis. Bet tai buvo tik iliuzija.“

Atveda žmogų – liudytoją vilkintį pankišką striukę, apspangusiomis, kaip man pasirodė, nuo narkotikų akimis. <…> Tas žmogus rodo į mane ir sako, kad štai šis žmogus 2011-ųjų gruodį nužudė mano draugą prie įėjimo į metro

Pasak Konstantinovo, kaltinimo metu jo alibi prokurorai bandė iškreipti. „Tai tikras mokslas. Policija ir specialiosios tarnybos tyrimus iškreipti moka. Jie paveikia liudytojus, fabrikuoja dokumentus, vaizdo medžiagą, telefonų sąskaitas. Nepaisant visų trukdžių, byla pasiekė teismą su gan tvirtu alibi. Didžioji dalis įrodymų patvirtino mano nekaltumą: liudytojai, gimtadienio nuotraukos restorane, stalo rezervacija tėvo vardu nurodant mano telefono numerį. Bet teisėjas teigė, kad tai nebūtinai buvo jis, tiesiog vardas ir telefonas sutapo. Prasidėjo ilgas teismo procesas.“

„Valstybinio kaltinimo liudytojas tyrimo metu suspėjo įvykdyti 10 namų plėšimų Žemutinio Naugardo srityje. Nepaisant to, kad tuo metu jam buvo suteikta ir valstybės apsauga. „Prokurorai slėpė šiuos faktus, tačiau rajono teisme mes radome dokumentus, patvirtinančius liudytojo teistumą. Akivaizdu – duodamas parodymus prieš mane jis bendradarbiavo su teisėsauga ir dėl to nebuvo pasiųstas už grotų. Kitas, įvykdęs organizuotą grupinį plėšimą, gautų laisvės atėmimo bausmę. Tai turėjo būti labai rimtas sandoris su prokurorais (tyrimo komitetu). Visa tai pateko į spaudą ir internetą bei išaugo į viešą skandalą. Be to, 2012-ųjų pabaigoje mane išrinko į opozicijos koordinacinio komiteto tarybą, tad teismai ėmė strigti. Buvo akivaizdu, kad jie nesiryžo priimti sprendimo ir bylą gražino prokurorams.“

„Matroskaja tišina“ kamerose

Daniilas kalėjo garsiajame kalėjime „Matroskaja tišina“. Šiandien politinių kalinių kasta, pasak Konstantinovo, putiniškajame kalėjime dar nėra susiformavusi. „Apskritai politiniai kaliniai, kaip atskira grupė, atsirado dar sovietmečiu. Tuomet jų būta labai daug, jie sugebėjo susivienyti, kovoti už savo interesus ir vieni kitus palaikyti. Šiandien politinių „zekų“ nėra daug, bet jų daugėja. Jie išsibarstę po skirtingas vietas. Dažniausiai viename kalėjime galime sutikti vieną du politinius kalinius, sėdinčius skirtingose kamerose. Tokiomis aplinkybėmis neįmanoma susivienyti ir ginti savo interesų. Todėl politiniai kaliniai bausmę atlieka kartu su kriminaliniais nusikaltėliais. Tenka jiems aiškinti, kad čia esi dėl politinių priežasčių, ir dažniausiai jie tave supranta. Kriminalinis pasaulis nuo seno nusiteikęs prieš valstybę, todėl kiti kaliniai į mus žvelgia gana empatiškai. Ypač kai esi įkalintas dėl nieko.“

Daniilas tvirtina, kad didelės įtampos tarp jo ir kameros draugų dėl politikos nebuvo. Teko išgyventi įprastas kalėjimo situacijas: „Konfliktai, ginčai, skirtingų charakterių susidūrimas. Žmonės gyvena susigrūdę uždaroje erdvėje tarsi žvėrys zoologijos sode. Penkių kvadratinių metrų ploto kameroje 24 valandas per parą, 12 mėnesių per metus privalai kęsti žmones, kurių pasirinkti negali. Aš pasikeičiau, nors galbūt dabar vėl viskas grįžo į savo vietas. Kita vertus, tapau lankstesnis, mažiau reiklus, sukalbamesnis. Tapau gudresnis. Pradėjau geriau suprasti žmones, nes būnant kalėjime ilgą laiką tenka būti susikoncentravus į asmeniškiausius kitų gyvenimų aspektus, smulkiausias detales. Niekur kitur to nepatirsi, nebent ligoninėje ar karo fronte.“

Pasitaikydavo akimirkų, kai Daniilas leisdavo, kaip jis pats sako, užvaldyti vidinei silpnybei. Tomis trumpomis akimirkomis jis gailėdavosi, kad neišvažiavo: „Tačiau aš niekuomet nesigailėjau, kad išlikau principingas, kad dalyvavau protestuose iki galo. Jeigu žmogų paprasta priversti gailėtis praeities sprendimų ir darbų, tuomet jie beverčiai. O man jie labai brangūs.“

Kalėjime Konstantinovas patyrė ir fizinį pareigūnų smurtą. Jis šių įvykių nelaiko kankinimais, nes kankinant žmogų siekiama išgauti parodymus. Iš jo niekas jokių parodymų nereikalavo, tiesiog darė spaudimą, bandė palaužti fiziškai ir morališkai, elektrošoku ir tempimais, pavyzdžiui, surakinant už nugaros užlaužtas rankas ir antrankius prikabinant ant lubų. Kalėjime Konstantinovui teko patirti ir „kelionę tramvajumi“ – ši priemonė naudojama įvaryti kaliniui kuo daugiau streso. „Kai pripranti prie kameros draugų, vadovybė tai pamato ir iškart permeta kitur. Man teko pagyventi labai skirtingose kalėjimo vietose: ir elitiniuose, pavyzdiniuose korpusuose, ir pačiose baisiausiose kamerose, kokias rodo per kriminalines laidas. Žinote, atsidaro durys, o priešais tave stovi minia, kameroje baisios lovos, užuolaidos", – pamena jis.

Laisvėje ir emigracijoje

Konstantinovo bylos tyrimas tęsėsi dar pusmetį ir buvo priimtas kompromisinis nuosprendis. „Procesas pasibaigė teisiškai unikaliu precedentu. Pusmetį mane kaltino nužudymu, aš gyniausi, prokurorai teikė įrodymus. Galiausiai mane nuteisė už chuliganizmą ir pritaikė Dūmos paskelbtą amnestiją Konstitucijos sukakties proga. 2014-ųjų spalį mane išleido į laisvę ir panaikino teistumą.“ Daniilo tėtis tuomet buvo įspėtas, kad sūnus turi per savaitę išvykti iš Rusijos. „Norėjo, kad nutraukčiau viešają kampaniją, neskųsčiau nuosprendžio, tad tąsyk aš taip ir padariau.“

Daniilas Konstantinovas kalėjo dvejus metus ir septynis mėnesius. Visą kalinimo laikotarpį jis nesimatė su žmona. Daniilas norėtų, kad teismo procesas būtų atviras, kad dalyvautų ir prisiekusieji, norėtų siekti visiško išteisinimo. „Esu pasiryžęs rizikuoti ir į tą procesą netgi atvažiuočiau, bet artimiausiu metu tai neįmanoma. Nematau prasmės vėl pakliūti nusikaltėlių žinion ir taip paprastai pasiduoti nelaisvėn. Ačiū, ten jau buvau.“ Konstantinovas neatsisakytų vadovauti ir liustracijos tribunolui: „Aš tiesiog iš eilės teisčiau visus departamentus, ministerijas ir žinybas.“

Nusprendęs išvykti iš Rusijos, po savaitės Konstantinovas atsidūrė Tailande, bevizio režimo šalyje – tai tuo metu jam buvo labai aktualu. „Išėjęs iš kalėjimo norėjau truputį pailsėti, pasidžiaugti saule, oru, jūra. Patraukiau į tropikus, į Tailandą, nes man ten labai patinka.“ Su žmona Daniilas ten prabuvo du mėnesius. „Supratau, kad po tokio teismo sprendimo, kuris specialiosioms tarnyboms reiškė pralaimėjimą, negalėjau palikti artimo žmogaus. Bet ir ten mane sekė. Bijojau provokacijų, juk galėjo pakišti narkotikų. Tailande labai griežtos bausmės už narkotikų laikymą, gali grėsti net mirties bausmė. Todėl nusprendžiau iš ten išvažiuoti.“ Konstantinovas susisiekė su žmogaus teisių gynėjais ir jie pasiūlė vykti į JAV, Ukrainą, Švediją arba Lietuvą. Jis pasirinko Lietuvą: „Apsispręsti padėjo įvairios šalies sąsajos su Rusija: teritorinės, kalbinės, istorinės. Lietuva rusui šia prasme – ideali šalis.“ Iš pradžių Daniilas gavo Lietuvos vizą, o sužinojęs, kad dėl amnestijos yra paduota apeliacija, pasiprašė politinio prieglobsčio. Lietuvoje jam gimė sūnus, kaip jis pats sako – vilnietis.

Ideologinis šokas Lietuvoje

Kai Konstantinovas persikraustė gyventi į Lietuvą, jo nuomonė apie šią Baltijos šalį iškart pasikeitė. „Važiavau lengvai sunerimęs, nes mane, kaip ir visus Rusijos piliečius, veikė propaganda. Nepaisant mano opozicinių pažiūrų, žinios apie Lietuvą mane pasiekdavo daugiausia iš propagandinių šaltinių. Maniau, kad važiuoju į rusofobišką šalį, kur gyvena fašistai, o rusai yra diskriminuojami. Nuogąstavau, kad niekas nekalbės su manimi rusiškai. Tačiau atvažiavęs išvydau visiškai kitokią realybę – labai tolerantišką, atlaidžią ir švelnią tautinėms mažumoms visuomenę. Vilniuje į bet kurį žmogų galima kreiptis rusiškai. Jei jis mokės rusų kalbą – mielai atsakys, o jei ne, vis tiek pabandys kaip nors pagelbėti.“ Anot Daniilo, sunku įsivaizduoti, kad Maskvoje ar kur kitur Rusijoje su totoriumi šnekėtų totorių kalba. Net jei žmogus būtų skaitęs rusų-totorių pagrindinių frazių žodyną ar šiek tiek mokėtų kalbą, nekalbėtų demonstratyviai. Pasak Daniilo, su ryškesniais rusofobijos atvejais jam teko susidurti viso labo keturissyk: banke, kopijavimo centre, akumuliatorių parduotuvėje ir vaikų darželyje. Tačiau, kaip pats pripažįsta, iš anksto buvo tam nusiteikęs. Konstantinovas sako, kad į jį žmonės žiūrėjo nepatikliai iki tos akimirkos, kai suvokė, kad jis į Lietuvą atvažiavo neseniai ir kalbos išmokti dar nespėjo.

Maniau, kad važiuoju į rusofobišką šalį, kur gyvena fašistai, o rusai yra diskriminuojami. Nuogąstavau, kad niekas nekalbės su manimi rusiškai. Tačiau atvažiavęs išvydau visiškai kitokią realybę

„Turbūt egzistuoja tam tikra antipatija tiems rusams, kurie čia gyvena seniai ir nenori mokytis lietuvių kalbos arba tyčia ja nekalba.“

Lietuvoje Daniilas pradėjo kitaip žiūrėti ir į vietinius rusus. Anksčiau jis tvirtai palaikė idėją, kad Rusija turi ginti rusų teises užsienyje, taip pat ir Baltijos šalyse. „Be smurto. Niekuomet nepalaikiau karinių Rusijos veiksmų Ukrainoje. Aš visada maniau, kad yra ekonominiai, kultūriniai svertai, humaniškieji palaikymo būdai. Bet čia nepavyko atrasti jokio tarpusavio supratimo su vietiniais rusakalbiais gyventojais, greičiau susidūriau su priešiškumu. Mane ištiko ideologinis šokas. Mano nuomone, didžioji dalis vietinių rusakalbių yra proputiniški ir itin agresyviai nusiteikę opozicijos atžvilgiu, gerokai agresyviau nei Rusijoje. Jiems Putinas – pusdievis, Rusijos gelbėtojas. Tai skirtingo amžiaus žmonės – ir jaunesni, ir juos auklėję vyresni. Jeigu dabar paklaustų, ar dabartinė Rusijos Federacija, o gal atsinaujinusi Rusija, turėtų pagelbėti tėvynainiams užsienyje, aš gerokai pagalvočiau.“

„Mane ištiko ideologinis šokas. Mano nuomone, didžioji dalis vietinių rusakalbių yra proputiniški ir itin agresyviai nusiteikę opozicijos atžvilgiu, gerokai agresyviau nei Rusijoje. <…> Jeigu dabar paklaustų, ar dabartinė Rusijos Federacija, o gal atsinaujinusi Rusija, turėtų pagelbėti tėvynainiams užsienyje, aš gerokai pagalvočiau.“

Daniilas buvo susitikęs su lietuvių nacionalistais, tarp kurių – dabar jau miręs parlamentaras Kazimieras Uoka. Jam buvo įdomu susipažinti su jų idėjomis ir požiūriu. Tačiau šūkyje „Lietuva lietuviams“ Daniilas įžvelgia dvejopą reikšmę: „Jei jis apie tautos tradicijas, kalbos išsaugojimą, istorijos svarbą – tuomet šūkį palaikau. Jei kalba eina apie kitų tautybių diskriminaciją, tada – ne.“

Konstantinovas pataria, kaip Lietuvos valstybės mastu turėtų būti bendraujama ir kreipiamasi į rusakalbes tautines mažumas: „Turiu valstybei keletą receptų – tai efektyvi plataus masto antipropaganda, kuria būtu siekiama parodyti realią padėtį Rusijoje: korupciją, skurdą, tautos elito nacionalinių interesų išdavystę. Juk Rusijos elitas savo vaikus seniai perkėlė gyventi į vakarus. Kitas svarbus receptas – tai efektyvūs socialiniai laiptai rusams. Kai tik jie supras, kad šioje sistemoje gali augti ir tobulėti, visos antivalstybinės nuotaikos išgaruos. Vertėtų pripažinti, jog didžioji rusų dalis Lietuvoje marginalizuota. Vieni skausmingai išgyveno Tarybų Sąjungos griūtį, kiti tiesiog iš neturtingų šeimų, treti prastai išmoko lietuvių kalbą ir atsidūrė už arba šalia borto.“

Gina pabėgėlių interesus lietuviškoje teatro scenoje

Daniilas Lietuvoje išbandė save naujame amplua – vaidino Manto Jančiausko dokumentiniame spektaklyje „Dreamland“, kur pasakojo savo pabėgimo iš Rusijos istoriją. Kartu su juo Mažojo dramos teatro scenoje vaidino pabėgėliai iš Afganistano, Libijos, Turkijos, bei dar vienas politinis pabėgėlis iš Rusijos – vienas bylos „Bolotnaja“ kaltinamųjų, Vsevolodas Černozubas. Vienu metu Daniilas ėmė abejoti dalyvausiąs spektaklyje – jį kiek sutrikdė provokatyvi afiša, vaizduojanti didžiulę mečetę Vilniuje. „Labai svarbu atskirti reiškinius nuo konkrečių žmonių likimų. Kiekvienas žmogus iš šios beveidės minios, kuri dažnai sutinkama priešiškai, yra asmenybė, turinti savo istoriją, gyvenanti savąją dramą. Kai tą suvokiau, spektaklio idėja man tapo artima. Manau, kad šiame spektaklyje iš dalies ginu pabėgėlių, taip pat ir iš Rusijos, interesus.“

Daniilui buvo įdomu dirbti komandoje su kitų kultūrų žmonėmis, su jais bendrauti. Kita vertus, ši patirtis jam ne nauja: „Pirmąsyk tai patyriau kalėjime, antrą – scenoje. Scenos patirtis kur kas malonesnė, bet darsyk pabrėšiu: žmonės yra žmonės visur, net ir kalėjime.“

Persekiojamas Vilniuje

Kavinėje iš pradžių tas žmogus sėdėjo tiesiai už manęs ir mane stebėjo. Antrąsyk jį sutikau gatvėje. Vėliau jis ėmė veikti gana demonstratyviai, lydėjo mane žvilgsniu, turbūt norėjo, kad jį pastebėčiau.

Paslaugų sfera yra viena tų sričių, kurią, anot Daniilo, Lietuvoje reikėtų tobulinti. „Manau, čia reikia pasitempti. Maskvoje, didžiuosiuose Rusijos miestuose, linksmintis galima kiaurą parą, septynias dienas per savaitę. Maskva – didžiulis megapolis, buvusios imperijos centras, vienas pasaulio centrų – kaip Niujorkas, Paryžius, Pekinas. Atvažiavęs į palyginti nedidelį Europos miestą pajunti, kad kažko trūksta. Jauti tautinį koloritą, mėgaujiesi tuo pusę metų, metus, o po to darosi ankšta. Grįžusi iš Maskvos žmona pasakoja: ten visko tiek daug, bet baisu.“

Šis „baisu“ kartais alsuoja į nugarą ir čia: Vilniuje Daniilas nesyk pastebėjo, kad jį seka. „Kavinėje iš pradžių tas žmogus sėdėjo tiesiai už manęs ir mane stebėjo. Antrąsyk jį sutikau gatvėje. Vėliau jis ėmė veikti gana demonstratyviai, lydėjo mane žvilgsniu, turbūt norėjo, kad jį pastebėčiau. Manau, čia yra kokia nors agentūra, ir ji tau leidžia suprasti, kad esi kontroliuojamas. Bet mes Rusijoje jų nebijojom, nebijosim ir čia.“

Kuo lietuvis skiriasi nuo ruso

Daniilas turi teisę balsuoti Lietuvos savivaldybių tarybų rinkimuose, bet nusprendė nebalsuosiąs: „Jeigu nepažįstu politiko asmeniškai, pasikliauti juo negaliu, o plakatams, reklaminiams stendams, programoms, kurių esu pats parašęs dešimtį, reikšmės neteikiu.“

Pasak Daniilo, gyvenimas Lietuvoje patogus, malonus ir ramus. Su šeima jis apkeliavo visą šalį. „Aplankiau daugiau Lietuvos nei dauguma lietuvių. Dažnai bendrauju su tėveliais ir mamytėmis vaikų žaidimų aikštelėse ir matau, kad dažnai jie net nežino kai kurių Lietuvos vietų. Jiems įprasta atostogauti vienoje vietoje, pavyzdžiui, Nidoje. Gana įdomi nacionalinio charakterio ypatybė. Rusijoje tai neįprasta – mes ne tokie konservatyvūs ir mažiau patriotiški. Rusai juda po visą pasaulį.“

Konstantinovas pasidalijo nuomone, kodėl valdžia Rusijoje nesikeičia: „Viena vertus, rusai atrodo labai paklusnūs. Jie šitą valdžią kenčia, nes iš tikrųjų patys viską daro savaip ir jiems nusispjaut. Jie gyvena tarsi atskirai nuo valdžios ir nenori, kad kas nors jiems kvaršintų galvą. Mūsų nacionalinė idėja – palikite mane ramybėje.“

Daniilas teigia, kad Rusijos žmones jis myli už tai, už ką juos kritikuoja europiečiai: „Rusai linkę į chaosą ir į tam tikrą disorganizaciją, nepaiso reglamentų ir taisyklių. Manau, jog tai laisvės forma, kylanti norint pasipriešinti daugelį amžių trunkančiai valstybės priespaudai. Žmonės nesugeba išsilaisvinti, todėl traukiasi į šalį, ignoruoja taisykles. Tuo rusas fundamentaliai skiriasi nuo europiečio.“

Konstantinovo nuomone, europiečiai – pilietinė visuomenė, todėl taisyklės jiems nėra svetimos. „Rusui taisyklės reiškia pono, šeimininko, valdovo, Kremliaus valią. Valstybės valios jis negerbia. Rusas taisykles kategoriškai ignoruoja visose sferose – pavyzdžiui, aš nelaukiu žalio šviesoforo signalo, jei nematau atvažiuojančio automobilio. Ir žinau, kad rusai eina per raudoną, o lietuviai laukia žalios.“