NYLA Talks

Partizanai, kokių jų nepažinome

Download

Partizanų kovos pasakojimas yra esminis nepriklausomai Lietuvai. Istorikai Aistė Petrauskienė ir Vykintas Vaitkevičius siekia jį plėsti. Jų pastarųjų 10-ies metų tyrimai rodo, kad partizanai buvo daug daugiau nei tiesiog vyrai ir moterys išėję į mišką priešintis sovietų okupacijai. Jie teigia, kad partizanų Lietuva veikė kaip atskira valstybė, turinti savo teisinę sistemą, progresyvų požiūrį į demokratiją, kultūrą ir padėjusi lietuviams, Stalino ištremtiems į sibirą.

Šiame podkasto epizode vienas „Nanook“ įkūrėjų Artūras Morozovas kalbasi su istorikais, užduodamas tiek smalsius, tiek skaudžius, bet būtinus klausimus.

Vykintas Vaitkevičius ir Aistė Petrauskienė: „Ateina tyrėjų karta, kuri drįsta kitaip žiūrėti į partizaninį laikotarpį“

Epizodą inspiravo rasti Lietuvos partizanų vado Adolfo Ramanausko-Vanago palaikai, padėję moksliškai atskleisti jo istoriją. Fotogalerijoje – Artūro Morozovo fotografijos iš Vanago laidotuvių 2018 m. spalio 5 d.

Po dešimtmečius trukusių paieškų, 2018 m. birželio 8-ąją Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centras bei Vilniaus universiteto tyrėjai pranešė apie Vilniaus Našlaičių kapinėse rastus Adolfo Ramanausko-Vanago palaikus. Partizanų vado palaikai bevardžiame kape buvo įmesti veidu į žemę, ant jo užmesti dviejų kriminalinių nusikaltėlių kūnai.

Iš Adolfo Ramanausko-Vanago atsiminimų: „Atsitiko taip, kad vieną rytą, eidamas į Mokytojų seminariją, pamačiau būrelį seminaristų, kurie skaitė kažkokį lapelį, prilipintą ant prie pat šaligatvio buvusios aukštos lentinės tvoros. Stabtelėjęs ir aš perskaičiau tą lapelį. Tai buvo rotatoriumi spausdintas atsišaukimas, kuriame lietuviai raginami nenusiminti, nepasiduoti priespaudai ir kovoti su okupantais. Labiausiai man įstrigo žodžiai: „.. .tik į darbą greičiau, tik mylėkim karščiau, tik, vyrai, pajudinkim žemę. Parašas — Lietuvos partizanai. <...> Visą dieną gyvenau giliu įspūdžiu, kurį man padarė atsišaukimo turinys. Tai turėjo reikšmės mano tolesniam apsisprendimui — aš nutariau nelikti pasyviu stebėtoju to, kas vyksta.“

Prasidėjus antrajai sovietų okupacijai, 1945 m. Ramanauskas tapo partizanu ir pasirinko Vanago slapyvardį. 1947 m. jis išrenkamas Dainavos apygardos partizanų vadu. „Mintis papasakoti apie kitataučius mūsų sąjūdžio narius kilo ir dėl to, kad okupantai mėgdavo mus vadinti lietuvių vokiškaisiais nacionalistais“, – rašė Vanagas. „Taip jie mus vadino ne dėl to, kad mūsų gretose buvo keli vokiečiai. Taip jie mus vadindavo norėdami sukompromituoti krašte ir užsienyje — gal atsiras tokių, kurie patikės, kad mes kovojame už nacių reikalus.“

1956 m. spalio 11 d. Vanagą ir jo žmoną išdavė buvęs bendramokslis Kauno karo mokykloje, KGB agentas Urbonas. Ramanauskas buvo kankinamas fiziškai ir morališkai beveik metus. Viešai skelbiamos pažymos rodo, kad per kankinimus Vanagas buvo iškastruotas, išdurta jo akis, kankinimų metu jis buvo patekęs į komą. Vėliau, sovietų pareigūnų sprendimu, jis buvo sušaudytas.

Istorikų nuomone 1945 m. vasarą Lietuvos partizanų skaičius siekė apie 15 000. Vėliau į žuvusiųjų vietas stojo nauji. Kare prieš okupaciją 1944-1953 m. žuvo apie 20 000 partizanų. Už partizanų ginamų idėjų tiesioginį ar netiesioginį rėmimą buvo ištremta 118 000 Lietuvos gyventojų. Suimta ir įkalinta 186 000.

Interviu autorius Artūras Morozovas, epizodo redaktorius Karolis Vyšniauskas, muzikos autorius Martynas Gailius, garso režisierė Kata Bitowt. Portreto iš studijos autorius – Janis Žguts. Fotografijų aprašymams informaciją surinko Gabrielė Žukauskaitė. Už studiją dėkojame NYLA podkasto partneriams Nacionalinei Martyno Mažvydo bibliotekai.


Support us: