NYLA Feature

Kava su kardamonu. Mūsų kelias nuo Damasko iki Jonavos

Download

Kad turi bėgti, Abdulrazzak suprato po to, kai ant dukros mokyklos buvo numesta bomba. Kita bomba sužeidė jam koją. Saugių namų paieškos jį ir jo šeimą atvedė iki nepažintos Lietuvos. Čia, Jonavoje, gimė jų sūnus Muhamedas, o vaikai eina į vietos mokyklą, kurioje kalbasi lietuviškai. Seniausiame pasaulio mieste Damaske likusius namus jam primena maži dalykai – arabiškos dainos ar kava su kardamonu, kuria vaišina ir „Nyla“ komandą.

Abdulrazzak šeima į Lietuvą atvyko pagal ES prieglobsčio prašytojų perkėlimo programą. Kai Lietuva sutiko priimti 1105 žmones, dalis politikų pradėjo kalbėti apie „pabėgėlių invaziją“. Šiandien, praėjus 4 metams nuo programos pradžios, į Lietuvą perkelti 486 žmonės, iš kurių čia pasiliko mažiau nei trečdalis. „Invazija“ baigėsi pusantro šimto žmonių atvykimu.

Abdulrazzak yra vienas tų, kuris davė Lietuvai šansą. Kviečiame išgirsti jo ir jo šeimos istoriją, kurią lydi interviu su „Raudonojo kryžiaus“ darbuotoja, viena mūsų podkasto patronių, Egle Samuchovaite.

(norėdami išgirsti pasakojimą, paspauskite „Play“ mygtuką aukščiau)

Damaske Abdulrazzak dirbo odininku ir dainuodavo. Jonavoje su draugo pagalba jam pavyko rasti sukirpėjo darbą. Susilaukus jauniausiojo sūnaus, šiandien jis yra tėvystės atostogose.

Šeimos portretas: mama Samira namuose su dukra Nebal ir sūnumi Jamal. Nebal lietuviškai kalba be akcento, bet mokykloje sulaukia klausimų dėl hidžabo nešiojimo. „Darėmės klasės nuotrauką ir vaikas manęs paklausė – jei nusiimsi skarą, kas bus? Atsakiau, kad nežinau kaip tau paaiškinti. Paskui jis pamiršo.“

Abdulrazzak šeima nėra vieninteliai sirai Jonavoje. Tarpusavyje jie palaiko ryšius. Pamažu atranda ir draugų lietuvių. Kai užsuka svečiai, Abdulrazzak su jais geria arbatą ir kavą, o kai geras oras balkone rūko kaljaną.

Pro namų langus matyti vaikų mokykla, o toliau horizonte – lietuvio draugo, puikiai kalbančio arabiškai, namai.

Jauniausiam Abdulrazzak ir Samiros sūnui 6 mėnesiai. Jis gimė jau Lietuvoje. Anot pašnekovo, šiuo metu išsilavinimo galimybės jų vaikams Lietuvoje yra geresnės nei Sirijoje. O nuo išvykimo į Vakarų Europą šeimą sulaiko ir tai, kad vaikams geriau pastovumas ir mažiau naujų kalbų.

Abdulrazzak yra įsitikinęs, kad nuolat apie karą Sirijoje girdintys žmonės negali įsivaizduoti, kaip išties atrodo gražūs Sirijos miestai. Jis mums parodo turizmo agentūrų įrašus iš Damasko ir Lataki. Šalyje vykstant ilgamečiui karui, nors ir persmelktas nuolatinio nerimo jausmo, paraleliai verda įprastas kasdienis gyvenimas.

Eglė Samuchovaitė nevyriausybinėje „Raudonojo kryžiaus“ organizacijoje dirba daugiau nei 10 metų. Daugiausia su atvykusiais į Lietuvą migrantais bendrauja teikdama teisines konsultacijas. Dabar studijuoja ir psichologiją, nes, anot jos, psichologinės žinios bendraujant su daug išbandymų patyrusiais žmonėmis yra ypač svarbios.

„Manau, kad pajėgumų (priimti prieglobsčio prašytojus) mes turim, bet turime suplanuoti ir pasirengti. Suvokti, kad pabėgėlių vaikai ateis į mokyklas. Ar mūsų mokytojai pasiruošę juos priimti? Ar seniūnijų darbuotojai yra pasiruošę naujiems žmonėms ir nepradės vertinti jų sprendimų, su kuo šiandien mes dar susiduriam? Ar sveikatos priežiūros įstaigos yra pasiruošusios, kad jei ateis kita kalba kalbantis žmogus, aplinkui nekils panika ieškant vertėjo? Mes turime užtikrinti, kad žmonės turėtų galimybes visas šias paslaugas gauti. Pabėgėlių priėmimas atskleidžia, kaip mes priimame savo piliečius, kurie yra nors kiek kitokie. Tai kaip lakmuso popierėlis pasitikrinti, ar viskas gerai valstybėje su mūsų pačių piliečiais“ – Eglė Samuchovaitė

2015-ieji metai, migrantų valtis atplaukia į Graikijos Lesbo salą. Tais metais į Europą saugesnių namų ieškoti atvyko daugiau nei milijonas migrantų, bėgančių nuo karų Sirijoje, Afganistane ir Irake. Viešuosiuose pokalbiuose situacija pradėta vadinti „migrantų krize“, bet daugelis nevyriausybinių organizacijų darbuotojų vengia šio termino – anot jų, krizę sukelia ne žmonių atvykimas, o geriau gyvenančių europiečių nesugebėjimas užtikrinti pabėgėliams sąlygų oriai gyventi.

Epizodo redaktorė, interviu autorė ir vedėja: Martyna Šulskutė
Redaktorės asistentas ir vedėjas: Karolis Vyšniauskas
Garso režisierė (galutinis montažas, Abdulrazzak ir Samiros šeimos įrašai): Kata Bitowt
Garso režisierė (Eglės Samuchovaitės įrašas): Viltė Gustytė
Fotografai: Artūras Morozovas (Eglės Samuchovaitės ir Lesbo salos fotografijos) ir Mindaugas Meilutis (Abdulrazzak ir Samiros šeimos fotografijos)
Panaudota muzika: Nasser Shamma ir Sirijos diasporos grupės SabaBarada
Muzikos konsultantai: Dogucan Temizel ir Yahya Abdullah
Už pagalbą rengiant epizodą dėkojame Renatai Kuleš iš Jungtinių Tautų pabėgėlių agentūros
Studijinio balso įrašas atliktas Martyno Mažvydo bibliotekos garso įrašų studijoje
Epizodo partneriai: Diversity Development Group

Tolesniam domėjimuisi:

Seven Years On: Timeline of the Syria Crisis, UNHCR
Prieglobstis Lietuvoje 2018 m., metinė ataskaita, Migracijos departamentas
European Resettlement Network

***

„Nyla“ podkaste kas savaitę tiriame socialines ir kultūrines temas. Kviečiame išgirsti visus epizodus ir palaikyti podkastą per „Patreon“:

 

Šis epizodas parengtas panaudojant Europos Sąjungos paramą, vykdant projektą „Snapshots From The Borders“. Jo turinys neatspindi Europos Sąjungos pozicijos, už turinį atsako Nanook komanda.


Support us: