NYLA Feature

Liudijimai apie Šarūną Bartą (papildyta)

Atsisiųsti

Specialiame NYLA podkasto epizode – išskirtiniai dviejų moterų liudijimai apie režisieriaus Šarūno Barto elgesį. Prie aktorės Julijos Steponaitytės prisijungė dailininkė Paulė Bocullaitė. Abi jos teigia, kad prieš penkis metus režisierius prie jų seksualiai priekabiavo. Šarūnas Bartas pasisakyti epizode atsisakė.

(papildyta 2017 m. lapkričio 16 d.) 

Pateikiame išrašytus moterų liudijimus ir jų reakciją į visuomenėje kilusią diskusiją bei Šarūno Barto trumpą rašytinį atsakymą žiniasklaidai, kad režisierius nesutinka su kaltinimais.

 

Paulė Bocullaitė: „Žinau, kad yra žmonių, žymiai labiau traumuotų jo veiksmų nei aš“

„Noriu dar kartą pabrėžti, kad sutikau prabilti ne dėl to, kad po penkių metų atsibudau ir suvokiau, kad mane užpuolė. Tą supratau iškart, ėmiausi atitinkamų veiksmų ir galiu tai įrodyti. Prabilau, nes Julijos prisipažinimas buvo sutiktas panieka. Noriu parodyti, kad yra dar viena, kitokia situacija, susijusi su Šarūnu Bartu. Prabilau, nes žinau, kad yra žmonių žymiai labiau traumuotų šio žmogaus veiksmų nei aš. Žmonių, kuriems tenka gydytis ligoninėse, gerti vaistus ar tiesiog visą likusį gyvenimą trinti iš savo galvos tai, kas įvyko. Bet už juos kalbėti negaliu.

Tai, kad Bartas leidžia sau penkias dienas tylėti, galvodamas kaip išsisukti iš padėties, į kurią pats save pastatė, mane žeidžia labiau, nei įvykiai, nutikę prieš 5 metus. Juo labiau, kad po tiek laiko šis žmogus sugeba daugiau pasakyti apie jam privilegija skirtas patalpas, o ne apie metodiškai darytą fizinę ir psichologinę žalą su juo dirbusioms moterims.“

 

Julija Steponaitytė: „Baisu, kad viskas taip ir pasimirš“

„Šarūnas Bartas paskelbė, kad nesutinka su jam mestais kaltinimais. Bet apie tai, jog jis neigtų šiuos įvykius, užuominų nėra. Taip pat jis atsisako tai komentuoti toliau. Tai reiškia, jog jis pripažįsta tam atsitikus, tik nemato tame nieko bloga. Tai yra liūdna, tačiau manęs nestebina. Šarūnas atsisako megzti dialogą.

Dabar jaučiuosi ramiau. Iš pradžių jutau, jog stovime mes, keletas žmonių, bandome šaukti, kažką pakeisti, bet viskas, ko sulaukiame – tai vienas kito palaikymas. Dabar atsiranda vilties. Netgi pasirodęs straipsnis apie „Šaruno Barto moteris“ žmonėms atrodė absurdiškas, keliamas klausimas apie žiniasklaidos skaidrumą. Ši istorija sukėlė didelį aktyvumą socialinėje medijoje.

Nors daug svarbių kultūros žmonių ir institucijų mus pašiepia arba apskritai tyli, daug turime ir palaikymo. Žinoma, sunku stebėti šią apatiją, baisu, kad viskas taip ir pasimirš. Iki trečiadienio vakaro nesulaukėme daugiau moterų, kurios galėtų liudyti, pasidalinti savo istorijomis viešai (nors ir anonimiškai). Labai svarbu, kad jos žinotų, jog neturi bijoti, jog ledai jau pralaužti, kad meilės ir palaikymo išties labai daug, ir tiesa nugali visas nuogandas. Bet netgi jei jos nepasiryš prabilti – svarbu, kad žinotų, jog yra ne vienos.“

* * *

Pateikiame išrašytas Julijos ir Paulės istorijas, papasakotas NYLA podkaste.

 

Paulės Bocullaitės istorija: „Jis pargriovė mane ant žemės ir laikė“

„Nesu profesionali aktorė, bet mane pakvietė į kastingą, kelis kartus nuėjau ir gavau vaidmenį Šarūno Barto filme. Prasidėjo filmavimų bandymai, ilgainiui jie tapo rutina. Vėliau prasidėjo tokie dalykai, kad su Bartu ir į kavinę nuvažiuodavom, ir į restoraną jis mane nusiveždavo. Tuo metu draugavau su vaikinu, jam tai labai nepatiko. Turbūt jis jautė, gal net labiau negu aš, kokios yra intencijos. Draugas paprašė, kad su Bartu nevažinėčiau į restoranus. Ir pati galvojau, kad turiu tai jam pasakyti. Pasakiau Bartui, kad jeigu jis nori dirbti, statyti filmą, tai viskas gerai – bet jeigu nori į restoranus važinėti, tai neturiu tam laiko. Ir tada tai baigėsi.

Galiausiai Bartas pasiūlė būti filmo dailininke. Apsidžiaugiau, man buvo labai įdomu. Sutikau. Tada supratau, kad pagrindinė filmo lokacija yra jo sodyba, tad aš, kaip dailininkė, ten ir turiu dirbti. Pasakiau, kad galiu važinėti į sodybą kartu, bet turėsiu kaskart grįžti į Vilnių, niekada nenakvosiu. Iš pradžių viskas taip ir buvo. Pripratau, kad aš dirbu, visada tvarkingai grįždavau namo. Tarsi įsitikinau, kad ramu. Gavau savo atskirą kambarį, privačią erdvę – tad pradėjau sodyboje kartais ir nakvoti. Tiesiog, kartais tikrai pradirbi iki nakties ir nebenori grįžti atgal į Vilnių. Taip kurį laiką draugiškai ir dirbom.

Vieną vakarą Bartas iš mašinos atsinešė dėžę alkoholio ir sako: „Švęsim tavo gimtadienį“. Sakau, „Gerai, švenčiam“, nors tada net nebuvo mano gimtadienis. Jis išgėrė butelį šampano, aš – butelį vyno. Sėdim ir jis pradėjo glostyti man koją. Pasakiau jam, kad gal jau eisiu miegoti. Jis atėjo iš paskos – dar kartą pasakiau, kad einu miegoti ir paprašiau palikti mane ramybėje. Tada jis sako: „Noriu tau vieną dalyką pasakyti“. Aš sakau: „Tai sakyk.“ Jis man: „Tu atsigulk, aš tau pasakysiu.“ Sakau: „Aš stoviu ir tu man dabar pasakyk. Jeigu nesakysi, tai užsidarau duris.“ Ir jis toliau sako: „Ne, tu atsigulk, aš tada pasakysiu.“

Neatsiguliau ir jis pradėjo verkti. Tos ašaros pasirodė labai dirbtinės. Pradėjau kikenti iš jo vaidybos. Galbūt tai jį taip įžeidė, ar kažkas atsitiko, bet jis pradėjo mane įžeidinėti visokiais žodžiais: ką aš čia veikiu, ko noriu. Pradėjo sakyti, kad nieko nesugebu. Pasakiau, kad tą pačią minutę galiu išvažiuoti. Buvo 5 ar 6 ryto, jau švito, paskambinau vaikinui, paprašiau, kad atvažiuotų manęs pasiimti į sodybą dabar. Bartas girdėjo šitą pokalbį ir, švelniai tariant, labai supyko. Padėjau telefoną ir nuėjau rinktis savo daiktų. Viena ranka pasiėmiau savo kompiuterį – stacionarų „iMac’ą“, į kitą ranką tašę.

Tada jis pargriovė mane ant žemės ir laikė. Tiesiog laikė apkabinęs ir nepaleido. Laužiau jam pirštus, prašiau, kad paleistų, o jis juokėsi ir sakė: „Aš nepaleisiu.“ Pasakiau, kad jis man šlykštus – po šių žodžių jis paleido. Stvėriau savo daiktus ir bėgau link durų, kai jis metė į mane suoliuką. Nepataikė. Sprukau per duris, o jis man įkandin metė televizorių, kuris, beje, buvo mano pačios atsivežtas. Tiesiog, lauke į mane metė televizorių. Lijo, bėgau su daiktais per miškelį, jis mane pasivijo ir bandė sulaikyti. Pasakiau, kad kviesiu policiją. „Na ir kviesk“, – pasakė.

Pasiėmiau telefoną ir pradėjau kviest policiją. Jis nuėjo atgal į sodybą. Pasakiau policijai, kur esu. Perėjau miškėlį, išėjau į plentą. Tyla, visas kaimas miega, paryčiai, gal tik koks paukščiukas čiulba. Ir tada girdžiu, kad jis girtas užsiveda automobilį. Supratau, kad važiuos manęs vytis. Neįsivaizdavau, kokie buvo jo ketinimai – gal ir pats nežinojo. Jis neįsivaizduojamu greičiu išvažiavo per miškelį, aš pasislėpiau už konteinerio, pirmoje vietoje, kurią radau. Greitai važiuodamas jis manęs nepastebėjo. Kelio gale apsisuko ir atgal taip pat greitai parlėkė.

Tada atvažiavo policija, atvažiavo ir mano draugas. Sėdėjau policijos autobusiuke ir drebančiomis rankomis rašiau pareiškimą. Policininkams vietomis tai buvo net juokinga. Pavyzdžiui, neturėjau tušinuko, jie iš to labai juokėsi. Parašiau pareiškimą ir policininkai sako: „Tai ką dabar darysim?“ Paklausiau jų to paties. „Tai važiuojam atgal, juk jūs norit važiuoti atgal?“ Pasakiau, kad „važiuojam jeigu reikia.“ Su draugu ir dviem policininkais grįžom atgal į sodybą. Atsistojom prie durų ir policininkai sako: „Na, tai belskis.“ Paklausiau: „Tai gal jūs galit?“ Jie sako: „Tai tu čia norėjau grįžti.“

Įėjom į namą, durys buvo atrakintos. Visas kambarys ir virtuvė, viskas buvo apversta aukštyn kojomis: baldai išvartyti, suoliukas numestas, lauke – mano televizorius. Prie stalo sėdi Bartas ir policininkai jo klausia: „Tai kas čia atsitiko?“ Ir jis ramiai: „Nieko čia neatsitiko.“ Policininkai paskėsčiojo rankom: „Na gerai, važiuojam.“ Kai išėjom į kiemą, policininkai sėdo į savo mašiną, aš su draugu į savo. Išlindo Bartas iš sodybos ir pradėjo eiti į mano draugą. Tiesiog eiti link jo, nieko nedarydamas, tik žiūrėdamas jam į akis. Supratau, kad jis nori, kad draugas trenktų jam prie policininkų. Ačiū dievui, kad jis susilaikė. Tuo viskas ir baigėsi. Bartas liko sodyboje, policija išvažiavo pas save į Molėtus, mes išvažiavom į Vilnių

Po to karto mėnesį laiko Bartas man kiekvieną dieną skambindavo, rašė, kad nesupranta, kas įvyko, kad niekaip negali pateisinti savo veiksmų. Neatsakiau į nė vieną žinutę, neatsiliepiau į skambučius. Vėliau gavau žinią iš policijos, kad turiu atvažiuoti į Molėtus. Sužinojau, kad Bartas gavo 150 litų baudą už smulkų chuliganizmą ir kad buvo konfiskuotas jo šautuvas.

Žinau, kad tai yra tiesa ir manau, kad Bartas irgi žino, kad tai yra tiesa. Jaučiuosi, kad tada, prieš penkis metus, padariau viską, kad apginčiau save šitoje situacijoje. Noriu pabrėžti, kad neskubėtume savęs į aukos vaidmenį dėti, bet pirmiau turim pačios bandyti gintis.

Kai pamačiau Julijos pasidalijimą, jis man nebuvo netikėtas. Klausiau savęs, kaip būtų teisinga pasielgti. Mane labai nustebino žmonių komentarai – didžiulis kiekis jų buvo labai negatyvūs Julijos atžvilgiu. Tai ir mane paskatino pasisakyti apie tai, ką teko praeiti. Nenorėjau kalbėti, kad nepakenkčiau žmogui, bet nekalbėdama pakenkčiau merginai, kuri viena pati išdrįso pasakyti tokį dalyką.

Kai mane, aš sakyčiau, užpuolė, pasakojau apie tai visiems draugams, kuriais pasitikiu ir kurie yra kuo nors susiję su Bartu. Kad jie turėtų omenyje, su kuo dirba. Labai daug kartų buvo kilęs noras užbėgti už akių visiems, kurie pas jį eina į kastingus ir pasakyti, ką patyriau. Bet negalėjau to daryti, nes tuo metu būčiau palaikyta beprote, kuri negavo vaidmens ir taip nori keršto. Vieną aktorę, kuri vaidino jo filme vėliau, visgi įspėjau, kad būtų atsargi. Bet jos reakcija buvo jokia. Turbūt žmonės nori įsitikinti patys. Nes ir man pačiai iš pat pradžių bandė sakyti, kad būčiau atsargi. O aš sakiau, kad pati pamatysiu.

Jaučiausi viena su savo istorija. Nejaučiau, kad galiu kažką pakeisti. Dabar kalbu todėl, kad matau Juliją, kuri prakalbo, ir ji yra visai viena. Ji padarė tai, ko aš nedrįsau padaryti. Matau, kad ta litanija, kad „ji beprotė, kuri negavo vaidmens, todėl šmeižia“, kuri būtų skirta man, dabar skiriama jai. Noriu jai padėti, solidarizuotis.

Tikrai nelinkiu Bartui bloga, neturiu piktų kėslų. Bet ko norėčiau, ir dėl ko kalbu, tai kad tokia darbo metodika baigtųsi. Kad daugiau nebūtų tokių atvejų, kurie atsitiko man. Kad nereikėtų bėgti, kad nebūtų mėtomi televizoriai. Kad baigtųsi šitie dalykai. Kad atsirastų profesionalumas. Kad tiek Bartas įsisąmonintų, kad tai, ką jis praktikuoja, nėra gerai. Manau, kad taip ir bus. Kad tokie dalykai nebepasikartos. Barto atveju, manau, dabar tai jau yra neįmanoma.“

 

Julijos Steponaitytės istorija: „Kiek įmanoma, bandžiau viską stabdyti“

„Šarūną Bartą pažįstu nuo vienuolikos metų, pas jį tada vaidinau trumpam, penkių minučių filme. Tuo metu jis man tikrai buvo autoritetas – kaip ir apskritai daugeliui jaunų žmonių Vilniuje, kurie susiję su kinu. Nes jis iš tikrųjų labai stiprus režisierius.

Buvau pakviesta pas Bartą į studiją kastingui, video bandymams, nes jis ruošėsi naujam filmui. Nufilmavome bandymą, po kurio laiko likome dviese. Būti dviese su Šarūnu Bartu man tuo metu atrodė didelė privilegija. Mes gėrėme alkoholį. Buvau jau gerokai išgėrusi, kai jis paėmė mano ranką ir pradėjo kartoti žodžius, bandydamas įrodyti, kad tai, kas dabar vyksta, ir tai ko jis nori – tame nėra nieko blogo. Kad abu esame suaugę žmonės, kad jis „žino“ kad man patinka. Jis naudojasi savo autoriteto pozicija. Sakė, kad mes esame du atsakingi žmonės, niekam neįsipareigoję. Kartodamas tą dalyką tarsi mantrą, jis po truputį bandė prieiti prie manęs, vis arčiau ir arčiau. Galų gale jis mane nurengė.

Nuo šio momento šnekėti sunku – bet ir dėl to, kad nelabai viską prisimenu. Atrodo, kad kai toks dalykas vyksta, tu atsiriboji nuo kūno. Atrodo, kad palikau savo kūną ir leidau tiems dalykams vykti. Nors ką žinau – tai kad visą laiką kiek įmanoma labiau bandžiau viską stabdyti. Jis į mane neįėjo. Vis dėlto, pasilikau miegoti pas jį. Iš ryto jis vėl bandė padaryti tą patį, aš vėl jį stabdžiau ir stabdžiau. Po kurio laiko lyg ir pabudau iš šoko būsenos, pašokau, pradėjau kartoti, kad tai, kas įvyko šiąnakt, neturėjo įvykti. Pradėjau panikuoti. Jis vėl ėmė kartoti, kad nemato tame nieko blogo, nes esame suaugę žmonės. Ir tada išėjau. Iš karto paskambinau draugei ir jai viską papasakojau. Filme vaidmens negavau, nutraukiau su juo santykius.

Dvidešimties metų, tai buvo pirmoji mano seksualinė patirtis. Nežinojau, kaip elgtis toje situacijoje. Maniau, kad tai yra mano kaltė. Dabar turbūt visai kitaip reaguočiau. Nekalbėjau apie tai viešai, net nekilo minties kažkam pasakoti. Galvojau, kad jeigu apie tai nešnekėsiu, tai šitai ir neegzistuos ir galėsiu toliau ramiai gyventi. Nemaniau kad kažkas mane supras. Labai sunku dabar būtų aiškiai apibrėžti to įvykio pasekmes. Bet manau, kad dėl to turiu problemų pasitikėti žmonėmis. Į policiją nesikreipiau, nes bijojau ir pilnai nesuvokiau situacijos, kurioje atsidūriau. Bet dabar esu pasiruošus kreiptis į teisėsaugą kai grįšiu į Lietuvą.

Nusprendžiau prabilti garsiai dėl dviejų priežasčių. Visų pirma, įkvėpta #metoo judėjimo. Visų antra, žinau, kad tokia esu ne viena. Man atrodo, kad Lietuvoje yra labai stiprus režisieriaus kultas. Tam tikri dalykai nekvestionuojami nes jis yra jis. Labai tikiuosi, kad jis, po šios istorijos, bus perkvestionuotas iš naujo. Mano prisipažinimo tikslas nebuvo karo paskelbimas jam. Manau, kad pagrindinė problema ta, kad mūsų Lietuvos kino pasaulyje šitas dalykas nėra naujas. Tikrai nenoriu naikinti Šarūno Barto filmų, tiesiog noriu atverti diskusijų lauką.

Visus šiuos penkerius metus jaučiausi vieniša su savo istorija. Tai, kad dabar turiu laisvę šnekėti, mane sujungia su kitais žmonėmis, galbūt su kitomis aukomis, kurios yra tą patyrusios. Galbūt niekas nieko nepasakys ir galbūt neatsiras daugiau merginų, kurios norės pasisakyti viešai, bet galbūt joms tai suteiks pasitikėjimo ir stiprybės prabilti vėliau. Arba bent jau nesijausti vienišomis. Tiesiog man yra labai svarbu atverti diskusijų lauką. Toks yra mano pagrindinis tikslas.“

 

Be Nanook sutikimo perpublikuoti, transkribuoti ar kitaip platinti šį podkastą ir jo medžiagą žiniasklaidoje draudžiama. Kviečiame juo dalintis socialiniuose tinkluose.


Prisidėkite prie NYLA kūrimo: